Įtakinga verslininkė iš „mirties stovyklos“: istorija sukrečia

Kas gi ta verslininkė iš „mirties stovyklos“, ar tikrai ji kalta ir kodėl ją gina įtakingi Rusijos žmonės? 

Jelena Rešetova, kaltinama dėl 14 stovyklavusių vaikų žūties Sjamo ežere (rus. „Siamozero“), turizmo verslą paveldėjo iš savo vyro Jurijaus Rešetovo – vieno iš skautų judėjimo Rusijoje lyderių. Apie tai rašo Germanas Petelinas ir Arturas Gromovas portale „gazeta.ru“.

Po vyro mirties Jelena pateko į skandalą, susijusį su jos velionio vyro parašų klastojimu. Jos bendrakursiai iš Aukštosios komjaunimo mokyklos (AKM) – įtakingi verslininkai ir aukštas pareigas einantys jėgos struktūrų darbuotojai – pasirengę jai padėti pinigais ir advokatais.

Portalas „gazeta.ru“ pamėgino pažvelgti į kai kurias „mirties stovyklos“ šeimininkės gyvenimo akimirkas. O „aif.ru“ pašnekino išsigelbėjusį šio tragiško įvykio liudininką. Vaiko papasakota istorija sukrečia.

UAB „Park-otel „Siamozero“, kur žuvo 14 vaikų, savo pirmąją sutartį su Maskvos vyriausybe sudarė 2014 metais. Tačiau iki to laiko bendrovės savininkė J.Rešetova jau buvo užmezgusi tvirtus ryšius su Maskvos ir Karelijos verslininkais. Be to, savo karjerą moteris pradėjo dar prieš „perestroiką“: 1987 metais ji įstojo į prestižinę Jaunimo instituto Aukštąją komjaunimo mokyklą prie VLKJS Centro komiteto, kurioje mokėsi daug aukštas pareigas dabar užimančių žmonių jėgos struktūrose, taip pat ir verslininkų.

Jelena Rešetova (mergautinė pavardė – Lisina) gimė Irkutsko srityje, jos motina buvo vaikų darželio vedėja. Į Aukštąją komjaunimo mokyklą moteris įstojo 21 metų per komjaunimą. Šioje mokymo įstaigoje buvo rengiami būsimieji rajonų komjaunimo komitetų vadovaujantys darbuotojai.

Stoti į šią mokyklą atvykdavo abiturientai iš visos Sovietų Sąjungos ir socialistinės stovyklos šalių, bet įstoti į ją tiesiog padavus prašymą buvo neįmanoma.

„Reikėjo turėti partijos srities komiteto siuntimą, ir iš srities ar respublikos atvykdavo daugiausia vienas du žmonės“, – sakė leidiniui vienas iš Rešetovų bendrakursių, šiuo metu dirbantis koncerne „Gazprom“.

Tais pačiais 1987 metais į Aukštąją komjaunimo mokyklą įstojo jos būsimasis vyras Jurijus Rešetovas. Jie mokėsi viename kurse, bet skirtingose grupėse.

Jų grupiokai, tarp kurių stambūs šiandieniniai verslininkai, gerai priimami Maskvos merijos valdininkų ir RF vyriausybės narių kabinetuose, bankininkai, advokatai ir aukštas pareigas užimantys jėgos struktūrų darbuotojai, tiek Rusijoje, tiek NVS šalyse, papasakoti Rešetovų pažinties istoriją ir įvardyti save atsisakė, teigia leidinys.

Tačiau patvirtino, kad mokėsi kartu su jais. Pasak vieno iš jų, Jelena su Jurijumi susitiko arba pionierių stovykloje, arba per bulviakasį („Neišardomos“ sovietinių respublikų sąjungos laikais nuimti derliaus priverstine tvarka veždavo tiek studentus, fabrikų darbininkus, tiek docentus, inžinierius ir mokslininkus. – Red.).

„Jurijus jau tada mėgo žygius. Mūsų mokykloje buvo rengiami ir vadovai pionierių stovykloms. Jelena pateko su juo į vieną komandiruotę, – sakė vienas pašnekovas. – Po to ir užsimezgė romanas.“ Kitas pašnekovas pasakojo, kad jie abu buvo mokslo pirmūnai ir labai aktyvūs jaunuoliai. „Iš mūsų kurso susikūrė kelios šeimos, bet jie buvo pirmieji, kurie susirašė.“

Būtent tada, paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, jau intensyviai vyko kooperacinis judėjimas, pradėjo vystytis verslas. Kai kurie AKM studentai lygiagrečiai mokėsi pirmojo oficialaus Sovietų Sąjungos milijonieriaus Artiomo Tarasovo vadybininkų mokykloje. Jurijus ėmėsi verslo.

Jelena kurį laiką dirbo valstybinėse įstaigose, susijusiose su žiniasklaida ir informacine parama, o vėliau dirbo vienoje iš investicinių bendrovių. Visą tą laiką jos sutuoktinis liko ištikimas savo studentiškų laikų pomėgiui – turizmui – ir plėtojo skautų judėjimą Rusijoje.

„Jelena figūravo kaip bendrovių steigėja, bet realiai visam verslui vadovavo Jurijus“, – pasakojo leidiniui Pamaskvio bendrovės „RGS“ darbuotojai – ši bendrovė kažkada irgi priklausė Rešetovams.

Karelijoje Jurijus buvo Onegos traktorių gamyklos direktorių tarybos narys ir kartu plėtojo tame regione viešbučių ir turizmo verslą. Be to, jis buvo vietos skautų judėjimo lyderis ir Rusijos skautų sąjungos instruktorius. Europos ir Rusijos skautai turi tradiciją perduoti Betliejaus taikos ugnį, uždegamą nuo žvakės Kristaus Gimimo bazilikoje ir perduodamą į regionines skautų organizacijos būstines.

Skandalų apsupty

2008 metų gruodžio mėnesį, perduodant ugnį, Jurijus pateko į automobilio avariją ir žuvo. Po šios nelaimės visą verslą į savo rankas perėmė jo žmona. Tačiau iškart po vyro mirties dėl kai kurių projektų veikiai kilo problemų, ir J.Rešetova buvo įtraukta į keletą skandalingų teismo procesų.

Pavyzdžiui, 2011 metais vykstant teismui dėl viešbučio „Gandvik“ skolų J.Rešetova pateikė teisėjams dokumentus apie atliktus rangos darbus su suklastotais jos velionio vyro parašais. Bendrovės „Merilend“, kuri buvo šio teismo dalyvė, atstovas portalo žurnalistams papasakojo, kad šitaip viešbučio savininkė neva mėgino išplauti skolų dalį, kuri slėgė jos pečius.

Nepaisant to, moteris ir toliau darė verslą. Maža to, ji gavo valstybinių užsakymų organizuoti vaikų poilsį. Pirmasis valstybinis užsakymas atėjo iš Karelijos respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

Vaikai ilsėjosi toje pačioje UAB „Park-otel „Siamozero“, kur žuvo 14 vaikų. Pirmąją sutartį su Maskvos vyriausybe ji sudarė 2014 metais. Karelijos, Murmansko ir Maskvos valstybinės struktūros sudarė su ja 19 sutarčių 146 mln. rublių sumai. Be minėtos UAB, verslininkė tebevaldo viešbutį „Nevskaja“ Petrozavodsko centre, UAB „KareliaOpen“, UAB sanatoriją-sveikatingumo centrą „Siamozero“.

Kaip rodo SPARK duomenų bazė (SPARK-Interfax.ru – informaciją apie Rusijos bendroves teikianti svetainė. – Red.), „KareliaOpen“ įplaukos įvairiais metais tai didėjo, tai smarkiai mažėjo: 2012 metais jos sudarė 20,9 mln. rub., grynasis pelnas – 8,4 mln. rub.; 2013 metais – 34 mln. rub. nuostolių įplaukoms sumažėjus iki 8,5 mln. rub. 2014 metais įplaukos sudarė tik 4,9 mln. rub., tačiau nuostolių neužfiksuota. Pelnas buvo 402 tūkst. rublių.

Kontroliuojančios institucijos pastaruoju metu turėjo pretenzijų dėl stovyklose teikiamų paslaugų kokybės, tačiau tai neturėjo įtakos jų darbui, jos priiminėjo vaikus ir gaudavo pinigus iš valstybės biudžeto.

Pavyzdžiui, 2015 metų rugpjūčio mėnesį stovyklą tikrino Vartotojų teisių gynimo tarnybos „Rospotrebnadzor“ inspektoriai, ir jie patyrė šoką: po stovyklą nieko nebijodamos bėgiojo žiurkės, tarakonai, taip pat rasta erkių. Vadovai ir virėjai neturėjo medicininio patikrinimo knygelių, nebuvo skiepyti, o valgyklos virėjas nesilaikė maisto ruošimo technologijos reikalavimų.

Tėvai irgi skundėsi varganu vaikų gyvenimu stovyklose ir prastu maistu, bet jų pretenzijos liko be atsako, teigia žurnalistai.

2016 metų birželio 18 dieną grupė, kurią sudarė 51 žmogus (47 vaikai ir keturi juos lydintys pedagogai), pateko į audrą, kai trimis valtimis išplaukė Sjamo ežere į turistinį žygį. (Pasak vieno iš išsigelbėjusių berniukų – Aleksandro Brauno, jie plaukė dviem kanojomis ir plaustu, juos lydėjo aštuoniolikmečiai studentai instruktoriai. – Red.).

Valtims apvirtus nuskendo 14 vaikų. Žuvę moksleiviai buvo iš vaikų namų ir nepasiturinčių šeimų. Jie atvažiavo ilsėtis prie Sjamo ežero tarpininkaujant Maskvos socialinės rūpybos institucijoms.

Tačiau J.Rešetovos bendrakursiai, mokęsi su ja Aukštojoje komjaunimo mokykloje, yra įsitikinę, kad moteris čia niekuo dėta, ji paprasčiausiai tapo susiklosčiusių aplinkybių auka.

„Kai tik įvyko tragedija, visos kontroliuojančios institucijos tuojau pat pradėjo ieškoti ir atrado daugybę pažeidimų, o kai kurie tiesioginiai J.Rešetovos verslo konkurentai staiga prašneko apie Viešųjų pirkimų įstatymo netobulumą, – sakė leidiniui vienas iš AKM absolventų. – Bet Jeleną mes pažįstame daug metų, žinome, kas ji per žmogus, viena pati augina keturis vaikus, slaugo sergančią motiną. Ji niekada nebūtų leidusi kilti pavojui vaikų sveikatai ir gyvybei.“

Anot pašnekovo, J.Rešetovos bendrakursiai, kurie kas penkeri metai (o kai kurie draugai ir žymiai dažniau) organizuoja kurso susitikimus ir atvyksta kartu su savo šeimomis, pradėjo skambinti vieni kitiems ir svarstyti, kaip padėti Jelenai.

„Mes arba padėsime pinigais, arba samdysime savo darbą gerai išmanantį advokatą. Pati Jelena prašo mūsų nesikišti į situaciją, kuri gali pakenkti mūsų pačių reputacijai. Bet mes vis tiek jai padėsime.“

Išsigelbėjo

O portalas „aif.ru“ pašnekino vieną iš išsigelbėjusių vaikų – trylikametį Aleksandrą Brauną.

„Aš jau trečią kartą ilsėjausi šioje stovykloje. Man visada viskas joje patiko: ir tai, kaip mus maitino, ir tai, kokias pramogas mums rengė. Ir net į panašius žygius mes plaukdavome, ir visada be nemalonumų. Todėl ir tuokart buvau tikras: viskas bus gerai. Juo labiau, kad stovyklos vadovybė man atrodė adekvati, tiesa, po to, kas įvyko, mano nuomonė gerokai pasikeitė. Aš nekalbu dabar apie instruktorius... Jie su mumis puikiai sutarė, net draugavo.

Likus dienai iki žygio visiems vaikams į telefonus atėjo pranešimas iš Ypatingųjų situacijų ministerijos apie audrą. Mes iš karto pasiskundėme instruktoriams, kad nenorime plaukti į žygį per audrą, bet ir jie patys buvo tokios nuomonės.

Galėjome ramiai nukelti (žygį) keletui dienų. Instruktoriai, kiek man žinoma, vos ne atsiklaupę maldavo stovyklos direktorę neišleisti mūsų į žygį. Bet ji visiškai nesutiko: „Vadinasi taip, vaikinai, arba jūsų būrys vyksta į žygį, ir man nusispjauti, kokiu būdu, arba studentams, kurie čia atlieka praktiką, viską teks kartoti iš naujo. Ši praktika nebus įskaityta“. Buvo duotas ultimatumas.

Mes rengėmės keturių dienų ir trijų naktų žygiui ir turėjome pagal tvarkaraštį keisti vietą. Pirmąją dieną turėjome nuplaukti iki penktojo paplūdimio, ten pernakvoti. Tai padarėme gana ramiai. Antrąją dieną buvo toks puikus oras, kad net nustojome galvoti apie tai, kad gali kilti audra.

Prieš tolimesnį plaukimą mus pradėjo skirstyti: tas, kas tvirtesnis ir gerai irklavo, sėdo į plaustą, o visi likusieji – į kanojas.

Į plaustą daugiausia ėmė tvirtus vaikinus, kadangi juo reikėjo tempti ne tik žmones, bet ir beveik visas maisto atsargas, miegmaišius, maišus, drabužius. Dabar mano galvoje skamba frazė: „Į plaustą sėda tik tie, kas gyvens.“ Kitaip aš negaliu paaiškinti to viso siaubo, kuris prasidėjo po to.

Kažkodėl iš pat pradžių buvo neteisingai pasielgta, pasodinus į vieną kanoją visai vienus vaikus, o į antrąją – jau kartu su auklėtoja ir instruktoriumi. Kanojose buvo po 12 žmonių. Plauste sėdėjo visi likusieji, dar koordinatorius ir direktorė.

Mes nuplaukėme du trečdalius kelio, ir tada pakilo labai stiprus vėjas, smarkiai sukilo bangos. Negaliu net prisiminti, kaip tai įvyko. Abi kanojos tuo metu jau buvo mus gerokai aplenkusios. Mes palaikėme ryšį su jais ir su vadovybe, bet tik telefonu, ir aišku, ryšys per tokią audrą nutrūko. Mus ėmė vartyti.

Mes dar šiaip taip bandėme valdyti plaustą irklais, bet viskas buvo veltui. Nukrypome nuo kurso. Dabar buvo svarbiausias uždavinys – rasti salas ir priplukdyti prie jų plaustą. Dvi valandas mes tiesiog supomės ant bangų, kažką iš vaikų buvo pradėję pykinti.

Pirmąją salą, kuri pasitaikė mūsų kelyje, mes praleidome. Bangos neleido net prisiartinti prie jos. Vėliau mus bangomis nunešė prie kitos salos, kuri mums buvo labai patogi. Teko tuojau pat užgulti irklus. Jeigu bent truputį būtume jais mažiau darbavęsi, mus būtų paprasčiausiai sudaužę į akmenis. Mums pasisekė, mes juos aplenkėme ir vargais negalais užsikabinome už šios salos.

Ten įsirengėme stovyklą, užsikūrėme laužą, sušilome. Valgėme tik trupučiuką vien dėl to, kad iš bado neišprotėtume. Vietoje puodų ir arbatinuko panaudojome ten rastas senas alaus skardines. Mano telefono akumuliatorius dar nebuvo išsikrovęs, ir aš palaikiau ryšį su seserimi.

Tuojau pat jai paskambinau ir pasakiau, kad gyvas ir sveikas. O tuo metu kanojos jau buvo apvirtusios. Mes to nežinojome. Mes net negalvojome apie juos, mums niekas nepasakė, kad ryšio su vaikais, kurie plaukė atskirai, seniai nebebuvo.

Suprantama, nakvoti mums visiems teko saloje. Rytą mums prisiskambino stovyklos administracija. Pasirodo, pas mus seniai išvyko gelbėtojai (Ypatingųjų situacijų ministerijos Gelbėjimo tarnybos žmonės. – Red.). Buvome laimingi, kad būsime išgelbėti. Aš ėmiau skambinti sesei, norėdamas pasidalinti šia naujiena, ir telefone išgirdau: „Saša, tu gyvas?“ Sesuo man viską papasakojo, pasakė, kad kanoja plaukę vaikai žuvo. Aš pradėjau drebėti...“

Po to, kai mus parvežė į kadetų korpusą, aš ėmiau klausinėti apie atsitikimą. Paaiškėjo, kad tikrai rasta lavonų. Tai mane pribaigė. Aš negalėjau suvokti, kad štai dar vakar su tais vaikais žaidžiau, o šiandien jų jau nebėra.

Sekmadienio vakarą parvežė tuos dešimt vaikų, kurie liko gyvi. Jie sugebėjo pasakyti tik tiek: „Saša, aš gyva, Saša, aš gyvas!“ Aš nemaniau, kad kada nors ką nors panašaus pamatysiu. Iš jų blogiausiai jautėsi Julia Korol.

Julia ištraukė daug vaikų, ir gyvų, ir mirusių. Instruktorius bandė gelbėti vaikus, bet pats vos nepaskendo, o ji išgelbėjo ir instruktorių. Jai 13 metų. Po to, kai apvirto jos kanoja, būtent ji traukė visus vaikus. Aš noriu papasakoti visam pasauliui apie ją. Noriu, kad visi ją pažintų.

Kadetų korpuse su Julia sėdėjo keturi psichologai. Ji jų negirdėjo. Ji šnekėjosi su vaikais, kurių jai nepavyko išgelbėti. Gulėdama ant lovos ir įsmeigusi akis į lubas kartojo: „Ženia, tai tu čia?“

Julia priekaištavo sau, kad neišgelbėjo visų. Ji buvo beveik kiekvieno iš jų mirties liudininkė, pasakojo mačiusi, kaip vaikai daužomi į uolas. Julia pagriebė vieną vaikinuką vandenyje gyvą, o į krantą išnešė jau mirusį. Kai ji vaikus ištraukdavo iš vandens, jie sakydavo jai „ačiū“ ir mirdavo. Ji man pati visa tai pasakojo. Mes visi bandėme ją nuraminti, aš tada dar tvardžiausi ir stengiausi būti su ja. Ir žinote, kas siaubinga? Apie jos žygdarbį mažai kas žino! Ją užmaskavo ekrane rodydami per televiziją, manęs – ne. Kodėl?

Siaubingiausia buvo, kada jau kadetų korpuse man paskambino Vlado Volkovo tėvas ir paklausė: „O Vladiką galima? O kas Vladikui?“ Aš tada viską papasakojau... Būtumėte jūs girdėję, kaip ėmė vaitoti motina, o jo (tėvo) balsas buvo toks klaikus, neįmanoma apsakyti.

Po tragedijos aš negaliu būti Maskvoje, tėvai mane pasiėmė į vasarnamį. Viskas primena tai, kas nutiko. Tai aš pamatau kepuraitę, kurią nešiojo žuvęs Serioža, tai išgirstu muziką, kuri skambėjo mano galvoje per audrą. Visa tai mane varo į isteriją. Man nupirko stiprių raminamųjų valerijono pagrindu.

Aš jau išgėriau jų visą indelį. Nelabai tepadeda. Šią naktį beveik nemiegojau: užsimerkiu, o galvoje tik tas siaubas, kurį man pasakojo apie vaikų gelbėjimą Julia Korol. Nežinau, kaip ji tai ištvers. Labai skaudu, kad dėl visko kaltina instruktorius ir auklėtojas, meluoja, kad jie rūpinosi tik savimi. Instruktorius Valera užtvindžius valtis laikė ant savęs vaikus, o pats buvo po vandeniu. Jis norėjo, kad vaikai galėtų kvėpuoti.

Taip, jis kai kurių vaikų neišlaikė ant vandens, bet ne kiekvienas gi apskritai taip gali! Liuda, kuri kanojoje apvirto, irgi ant savęs vaikus laikė. O juos dabar dėl visko kaltina. Tai neteisinga!“

Parengė Leonas Grybauskas