Jos – tik vienos iš dešimčių ir šimtų vaikų bei jaunuolių, vasaromis dirbančių Lietuvos vasaros sostine tituluojamajame kurorte. Nuo mažumės įpratusių dirbti daugiau nei 12 valandų, nors sutartyse figūruoja mažesni skaičiai, ir užsidirbančių pakankamai, kad nusipirktų motorolerį ar prisidėtų prie būsimų studijų.
Dirba dėl pinigų
„Ieva, kodėl tu dirbi? Dėl pinigų?“ – paklausta apie savo bendraamžių motyvaciją vasaras leisti uždarbiaujant tarsteli viena mergina kolegei, šalia valančiai ledų mašiną.
„Tai jei dirbčiau ne dėl pinigų, dirbčiau ten, kur nereiktų 12 valandų per parą“ , – paaiškina toji ir apžiūrinėja ledų mašinas toliau. „Ir visi ieško tokių perspektyvų kuo daugiau uždirbti,“ – pritaria pirmoji mergina. „Nes ir tas laisvas laikas... Reikia pinigų turėti. O jeigu tu dirbi, tu ir neišleidi, ir dar užsidirbi. Mano nuostata tokia nuo mažens: arba išleidi pinigus, arba užsidirbi“, – aiškino palangiškė, pati jau 16-os metų vasarą turėjusi tris darbus.
Centrinėje J.Basanavičiaus gatvėje tokių kaip ji daug. Prie vaflių keptuvės įsitaisiusi mergina kantriai moko naujokę, netyčia pamirkiusią visą vaflį į karštą šokoladą, kai reikėjo tik iki pusės. Jos abi vienodai raštuotomis skarelėmis persirišusios plaukus ir abi panašaus amžiaus, ne daugiau 17-os.
Prie ledų kioskų su dideliais, už juos pačius ir net už medžių lają didesniais skėčiais, pasislėpę už stendų su akiniais nuo saulės, susivynioję į pledus ir arčiau prisišlieję prie triračių su kavos aparatais ir sirupais – jauni palangiškiai bei kitų miestų atstovai vangiai pasikelia, pamatę artėjantį potencialų klientą, ir vėl šlumšteli į plastikinę kėdę. Šiandien prekyba nekokia.
Susitaupo net studijoms
8-erius metus vasaromis uždarbiaujanti Palangoje suvenyrų parduotuvės šeimininkė pradėjo nuo ledų, o dabar prižiūri ilgas lentynas mažoje, smulkmenose bei blizgučiuose skendinčioje parduotuvėlėje.
„Šiaip net nežinau, aš nesistengiu sieti to darbo su kažkuo teigiamu. Aš ateinu ne linksmintis. Aš pripratus visada dirbti, nenoriu imti pinigų iš tėvų“, – sako ji.
Vėjas nupučia auksinę teatro kaukę, lipnia juosta pritvirtintą prie įėjimo, ir mergina nusineša ją sutvarkyti už prekystalio. Praėjusiais metais atlygį leidusi išleistuvėms, dabar ji turi kitų reikmių: „Šiemet, pavyzdžiui, įstojau į valstybės nefinansuojamą vietą. Tokia ir yra motyvacija: kažką sau geresnio susikurti.“
„Šiaip atvažiavau susitaupyti vairavimo egzaminui ir pažymėjimui, bet nelabai išeina“, – sako mergina, atsibeldusi iš Švenčionių, nutolusių apie 400 kilometrų nuo Palangos, ir nusišypso.
Lietuva, pasirodo, kur kas ilgesnė, nei gali aprėpti greitkelis Vilnius-Klaipėda. „Išlieka tie, kurie labiausiai nori. Nes jeigu atvažiavai, nepavyksta tau ir išvažiuoji – negalima sakyti, kad nėra darbo. Jeigu tu esi išrankus, tai taip, tu to darbo ir nerasi, žinoma“, – sako mergina, minanti dviratį su reklaminiu stendu.
Pinigai – ne vienintelė paskata
16-metė, stovinti prie ledų, pasitinka atsakymu, kad dirbanti 7 valandas per dieną. Patikinta, jog tapatybė niekaip nebus išduota, prisipažįsta taip prastovinti ir po 10 valandų: „Per dieną gaunu 12 eurų ir 3 procentus nuo to, ką parduodu. Tai kodėl gi ne? Jeigu šiltas, geras oras, tai galiu ir pasėdėti ilgiau.“
O paklausta kodėl dirbanti, ji nusijuokia net neįsivaizduojanti, ką darys su uždirbtais pinigais. Dirbti turi kitų priežasčių – mergina, gyvenanti vienkiemyje, įtikinusi mamą, kad geriau jau prekiauti ledais nei sėdėti namuose.
„Prisižvengi, grįžti namo pakilios nuotaikos ir sakai: va, šiandien paskraidė visi skėčiai“, – taria ji ir pamoja ranka, kur vakar priešais jos ledų vežimėlius iš triračių iškrito dvi merginos.
Striuke apsivilkusi 16-metė kavos vežimėlio barista skaito knygą – aplinkui siūbuoja medžiai ir į Birutės parką traukia pavieniai žmonės bei šeimos. Palanga atrodo visai kitaip nei žiemą, kai mergina pradėjusi dirbti, – tuomet net keturi kelnių sluoksniai ir trys vilnonės kojinės nenumalšindavo geliančio šalčio.
Ji gaunanti 5 procentus apyvartos, bet irgi sako, kad visai ne skaičiai yra darbo esmė: „Aš galėčiau nedirbti. Mano šeima man viską duoda. Aš tiesiog pati noriu darbo, gauti praktikos, pažiūrėti, ką reiškia kiekvieną dieną keltis anksti, kentėti. Iš esmės man tų pinigų gal net ir nereikia, aš dėl savęs.“
Vakare jos vieta jau tuščia ir šalti nebereikia. Tuščia ir ten, kur ledais prekiavo trys jaunos draugės palangiškės, visos dirbančios skirtingoms įmonėms, tačiau toje pačioje vietoje. Viena iš jų pasodina kitą draugę už nugaros ir nuspaudžia „gazą“ – dvi penkiolikmetės nurūksta namo motoroleriu, nusipirktu už praėjusią vasarą uždirbtas lėšas. Grįš rytoj ir galbūt nusipirks motociklą.