Žiūrint iš šalies, viskas atrodo taip, tarsi Kremliui tai nieko nereikštų. Tačiau vis blogėjanti padėtis sėja baimę Rusijos politinio elito atstovams. 2011 metų pabaigoje vienam iš Rusijos opozicijos lyderių Aleksejui Navalnui pavyko įsiūbuoti mases taip, kad visa prezidento V.Putino valdžios struktūra buvo pradėjusi svyruoti, rašo korespondentas.
Kremliaus požiūriu, A.Navalno problema yra išspręsta – jis neutralizuotas. Tačiau Rusijai iškilo kur kas rimtesnė bėda: gali pritrūkti pinigų. Jeigu neįvyks stebuklas ir nebus pradėtos radikalios reformos, anksčiau ar vėliau šalis paskęs skolose.
Tokios pačios nuomonės yra ir reitingų agentūros „Standard & Poor's“ (S&P) ekspertai – iki 2050 metų Rusijos skola gali pasiekti 262 proc. BVP. Pasak ekspertų, priežastis – gyventojai sensta, dėl to didėja išlaidos. Po Antrojo pasaulinio karo gimę žmonės (tada gimstamumas buvo didelis) išėjo į pensiją, o gimusieji praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį ir tik dabar pradedantys savo darbinę veiklą sudaro kur kas mažesnę visuomenės dalį. Jeigu Rusija atsisakys reformų ir nepadidins labai mažo pensinio amžiaus, jos mokumas be paliovos kris.
V.Putinui buvo svarbu sumažinti valstybės skolą. Tai daryti jį vertė baimė tapti finansiškai priklausomam ir nebegalėti veikti savarankiškai, kai spaudžia užsienio investuotojai ir pačios Rusijos oligarchai.
V.Putinas nesėdėjo rankų sudėjęs: iki 2008 metų valstybės skola buvo sumažinta iki 7,5 proc., kartu buvo kaupiamos lėšos vadinamajame Stabilizavimo fonde (šis fondas buvo pradėtas formuoti 2004 metų sausio 1 dieną, jis skirtas grėsmėms, susijusioms su nepalankia padėtimi užsienio rinkose, sumažinti, į fondą buvo pervedamos papildomos pajamos, gautos dėl išsipūtusių naftos kainų. – Red.). Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, Rusija ir toliau yra tarp šalių, kurių valstybės skola yra mažiausia.
Nors ir buvo dėtos pastangos, šalis atsidūrė sunkioje padėtyje. Per pastaruosius dvejus metus dėl spartaus naftos kainų kritimo Rusijos pajamos iš pagrindinių šaltinių – energijos išteklių eksporto – gerokai sumažėjo. Prie Rusijos ekonomikos smukimo ir rublio kurso nuvertėjimo prisidėjo ir šaliai paskelbtos sankcijos, apribojančios Rusijos prieigą prie tarptautinės kapitalo rinkos.
Rusija, aišku, panaudos visus turimus svertus, kad atsilaikytų susidūrusi su finansinėmis problemomis. Pagal Norvegijos pavyzdį įkurtas Stabilizavimo fondas pravertė kaip niekada: pripumpuotas naftos dolerių juodai dienai jis tikrai pasiteisino.
Ir štai toji diena išaušo: Finansų ministerija pasiūlė vieną iš dviejų Stabilizavimo fondų panaudoti jau kitais metais. Antrasis fondas, kurio lėšomis turėtų būti dengiamos išlaidos, susijusios su pensijų mokėjimu, ir kurio turėjo pakakti iki 2019 metų, taps „liesesnis“ 11 mlrd. eurų. Vyriausybė kol kas nepatvirtino šio pasiūlymo, bet sparta, kuria senka šalies finansiniai rezervai, duoda pagrindą manyti, kad jos sprendimas bus teigiamas.
Tokia padėtis prieš artėjančius parlamento rinkimus šių metų rudenį ir prezidento rinkimus 2018 metais V.Putino tikrai nedžiugina. Kremlius įvarytas į kampą, bet baisiai nesinori imtis nepopuliarių priemonių – didinti mokesčius ar mažinti biudžeto išlaidas. Pasak investicinės kompanijos BKS analitiko Vladimiro Tichomirovo, „visi nepopuliarūs sprendimai gali būti atidėti laikotarpiui po 2018 metų rinkimų“.
Valdžia stengiasi nuraminti visuomenę, tačiau už ministerijų ir Kremliaus sienų vyksta karšti ginčai dėl būsimo kurso, konstatuoja straipsnio autorius E.Steineris.
Kai kuriuos asmenis politinės valdžios viršūnėje, pavyzdžiui, ekonominės plėtros ministrą Aleksejų Uliukajevą baugina faktas, kad su biudžetu susijusios problemos užguls ateinančios kartos pečius.
Mat dėl krizės pavojus iškilo privalomai kaupiamai pensijos daliai. Natūralus šalies gyventojų senėjimas jau šio šimtmečio viduryje valstybei atsieis ne 13 proc., kaip dabar, o 19 proc. BVP.
Perspektyva paskęsti skolose gresia ne tik Rusijai. „S&P“ duomenimis, toks pat likimas, be Japonijos, laukia Kinijos, Brazilijos, Saudo Arabijos ir amžino Rusijos priešo – Jungtinių Amerikos Valstijų. Visos šios šalys pretenduoja į „klubą“, tarsi paguodžia rusus E.Steineris.
Tuo tarpu „The Wall Street Journal“ apžvalgininkas Jamesas Marsonas nieko guodžiančio nežada. Jis rašo, kad Rusijos vyriausybė, norėdama „paramstyti“ šalies biudžetą, kuris sumenko dėl žemų pagrindinės Rusijos eksporto prekės – naftos – kainų, pardavė savo dalį didžiausioje pasaulyje deimantų gavybos kompanijų grupėje „Alrosa“. Per trejus pastaruosius metus tai yra didžiausio masto valstybinio turto pardavimas, apie kurį pranešta pirmadienį, bei pirmoji kregždė tarp numatomų parduoti valstybės turimų didžiausių bendrovių akcijų. Tarp tokių bendrovių – naftos milžinė „Rosneft“, laivybos kompanija „Sovkomflot“ ir naftos bendrovė „Bašneft“, rašo straipsnio autorius.
Parengė Leonas Grybauskas