Smagu buvo žiūrėti, kaip birželio pradžioje, sostinės Kalvarijų turguje pirkdami braškes, žmonės pirštais baksnojo į kartono gabalėlius ties šilauogėmis, ant kurių buvo suraitytas skaičius „16“. Tokia tuo metu buvo šių uogų kaina eurais. Ir tikrai – ne lietuviškų. Nes mūsų ūkininkai jas tik dabar pradėjo gausiau skinti.
Kodėl šilauogės yra tokios brangios? Pokalbis apie tai – su Lietuvos šeimos ūkių sąjungos vadovu, uogų augintojų iš Kazlų Rūdos Vidu Juodsnukiu.
- 2014-ųjų vasarą, dar prieš įvedant eurą, šilauogių kilogramo kaina turgavietėse sukosi apie 35-40 litų. Šiuo metu jų kaina maždaug ta pati: kilogramas kainuoja 8-10 eurų. Kodėl šios uogos labiau neatpinga? – paklausiau V.Juodsnukio.
– Svarbiausia priežastis – didelė šių uogų savikaina. Ypač daug lėšų reikia šilauogynams užveisti – sodinukams bei dirvožemiui paruošti.
Sodinukai yra brangūs. Pavyzdžiui, dvimečio sodinuko kaina šiemet pavasarį siekė 6 eurus, o jų juk reikia ne vieno šimto.
Lenkijoje sodinukai šiek tiek pigesni, bet ir jų kokybė kartais ten būna prastoka. Sumokėjus daugybę pinigų, derliaus galima ir nesulaukti.
Kita priežastis – dirvožemis. Reikia specialiai paruošti šilauogėms skirtą žemės plotą. Jos sodinamos ne bet kur, bet į rūgščias (raudonas), tam tikros sudėties durpes.
Be to, ir uogynų priežiūrai riekia skirti daug laiko ir daug darbo.
– Šiuo metu iš Maroko importuotos šilauogės interneto parduotuvėje „barbora.lt“ kainuoja 16 eurų. Kilogramo kaina turgavietėse maždaug perpus mažesnė. Bet vis tiek juk – didelė?
– Šios uogos kitose Europos valstybėse yra daug brangesnės nei Lietuvoje, ko gero, net dvigubai. Nes jos – labai vertingos. Vokiečiai apskritai dėl jų yra tarsi maišę, daug jų augina.
Apskritai šios uogos dar vadinamos „šiaurinėmis vynuogėmis“, nes joms augti tinkamiausios yra šiaurinių kraštų klimatinės sąlygos. Jos gerai dera Lenkijos, Vokietijos šiaurinėje dalyje, Lietuvoje – taip pat.
Užtat jos gausiau neauga nei Pietų Prancūzioje, nei Ispanijoje, nei Italijoje. Tiesa, ispanai gal jų šiek tiek ir užsiaugina prieškalnėse. Maroke, ko gero, taip pat yra prisitaikiusių prie jo gamtinių sąlygų veislių.
- Ar Lietuvoje šios uogos nekonkuruoja su mėlynėmis, kurios – keturis-penkis kartus pigesnės?
Šilauogės tik atrodo panašiai, kaip mėlynės, tačiau tai visai kitokia uogų rūšis. Gal šiek tiek jos yra panašios į serbentus, nes auga krūmais.
Žinoma, šilauogių yra išvesta kuo įvairiausių veislių, tad skiriasi ir jų skonis, ir uogų dydis, ir kietumas. Tuo užsiima Vokietijos, Olandijos, Lenkijos mokslininkai. Lietuviai taip pat jau yra išvedę net dvi šilauogių veisles.
– Tačiau Lietuviai šias uogas pradėjo auginti neseniai. Kodėl?
– Koją pakiša didelė savikaina. Be paramos sunku įveisti uogynus. Ne visi ūkininkai pajėgūs investuoti tiek daug savo ar iš bankų skolintų lėšų.
Kita vertus, investicijos yra didelės, o didėjanti pasiūla kažkada gali ir spūstelėti šilauogių kainą žemyn. Tokiu atveju ūkininkus gali apgulti nuostoliai.
Pats šilauogių neauginu, tačiau esu suskaičiavęs, kad braškių kilogramo savikaina yra 1,5 euro. Ko gero, šilauogių ji bus keturis ar penkiskart didesnė. Bet tikslių paskaičiavimų neturiu.
- Vadinasi, šios uogos buvo brangios, brangios ir išliks?
Bent jau artimiausiu metu – taip. Gaila, nes Lietuvoje dauguma vartotojų nėra mokūs, žmonės priversti taupyti ir į brangias uogas nė nesižvalgo.
Vis dėlto būtų labai gerai, jei Žemės ūkio ministerija surastų galimybių skirti paramos tiems ūkininkams, kurie veisia uogynus, bent jau padengtų dalį šilauogių sodinukų kainos.
Gaila, kad valdininkai sutelkė dėmesį tik į aktualijas, pavyzdžiui, pieno kainas ar kiaulių marą. Ir pamiršto, kad dar yra ir kitokių žemės ūkio šakų.
Apmaudu ir dėl to, kad Lietuvoje apskritai nėra sukurtos Kaimo plėtros strategijos.
