Viename jų I.Volkovas už rublius pirko Rusijos įmonės, pavyzdžiui, „Lukoil“, akcijas bendrovei, kuriai atstovauja. Sandorio sumos dažnai siekė 10 milijonų dolerių. Dėl antrojo pirkimo brokeris jau atstovaudavo kitai kompanijai, dažnai registruotai kur nors užsienyje, ir jos vardu parduodavo tas pačias Rusijos įmonių akcijas, tik jau už dolerius, svarus ar eurus.
Skamba painiai? Viskas paaiškėja sužinojus, kad tiek Rusijos, tiek kažkur užsienyje registruota kompanija turėjo tą patį savininką. O „Deutsche Bank“ padėjo savo klientui prekiauti pačiam su savimi.
Veidrodiniai mainai
Iš pirmo žvilgsnio šie mainai atrodo beprasmiai – „Deutsche Bank“ šiek tiek uždirbdavo už leidimą taip prekiauti, bet, kalbant apie pinigus, klientas mažai išlošdavo. Stebėti kiekvieną tokį atvejį atskirai – tarsi žvelgti į impresionistinį paveikslą – reikia atsitraukti ir žiūrėti į visumą, kad kažką įžvelgtum.
Mainai buvo skirti visai ne uždirbti pelno iš akcijų pardavimo, o atsikratyti pinigais. Šį procesą galima pavadinti veidrodiniais mainais, ir jis gali priminti alchemiją – tokie pardavimai leido rublius, įstrigusius Maskvos akcijų biržoje, paversti į dolerius, laikomus už Rusijos ribų.
Veidrodiniai mainai nėra nelegalūs, o banko darbuotojų pareiga – padėti klientui juos atlikti. Jis gali, pavyzdžiui, bandyti pasipelnyti iš valiutų skirtumų. Būtent dėl to kai kurie „Deutsche Bank“ darbuotojai niekuomet ir nepripažino, kad darė kažką neteisėto.
Vis dėlto yra ir kita šio reikalo pusė. Veidrodiniai mainai dažnai naudojami perduoti ar paslėpti pinigus, galimai gautus nelegaliai. Dėl to dabar šiuos „Deutsche Bank“ veiksmus ir tiria JAV Teisingumo departamentas bei finansinės institucijos JAV bei Vokietijoje. Bankas pripažino, kad dėl veidrodinių mainų jau buvo atleisti 3 valdybos nariai Rusijoje, o iš šalies tokiu būdu buvo išgabenta apie 10 milijardų dolerių.
Lieka vienas neatsakytas klausimas – kieno pinigai taip keliavo ir kodėl.
Ankstesni skandalai
„Deutsche bank“ tai ne pirmas skandalas, susijęs su neteisinga ar nelegalia prekyba akcijomis. Nuo 2008 m. bankas įvairioms baudoms jau išleido daugiau nei 9 milijardus dolerių: už manipuliavimą aukso ir sidabro kainomis, hipotekos bendrovių apgaudinėjimą ir JAV sankcijų Iranui bei kitoms valstybėms nepaisymą.
Praėjusiai metais dėl manipuliavimo LIBOR indeksu bankas turės sumokėti 2,5 milijardo dolerių baudą bei atleisti 7 darbuotojus.
Praėjusių metų balandį, dar nenurimus skandalui dėl LIBOR, į viešumą iškilo veidrodinė prekyba. Tuomet du iš banko vadovų paskelbė atsistatydinsią. Naujuoju banko vadovu paskirtas Jurgenas Fitshenas paskelbė, kad „Deutsche bank“ nutraukia investicinę veiklą Rusijoje.
Daug dabartinių ir buvusių banko darbuotojų nesupranta, kaip nedidelis padalinys Rusijoje galėjo beveik sužlugdyti visą banką. Jie turėjo paprastą užduotį – patikimiems klientams pirkti ir parduoti akcijas. Rusijos padalinyje dirbo 20 žmonių, iki 2008 m. krizės padalinio pelnas per metus siekė beveik 300 milijonų dolerių, bet vėliau smuko beveik perpus.
„Deutsche bank“ Rusijos padalinys susidūrė su problema – kaip grąžinti pelną į ikikrizinį lygį.
Būdas vengti mokesčių
Daug Rusijos verslininkų vengia mokesčių savo įmones registruodami užsienio šalyse, tokiose kaip Kipras. Nemažai turtingų rusų tuo pat metu savo santaupas taip pat stengėsi laikyti užsienyje, kur jų negalėtų pasiekti Rusijos valdžia. Dažnai tokie pinigai „pabėgėliai“ būdavo užsienyje investuojami į įvairų turtą, pavyzdžiui, statinius.
Tai turėjo padarinių tiek Rusijoje, tiek kitose valstybėse. Kuo daugiau pinigų palikdavo Maskvą ir atsidurdavo Anglijoje, tuo sparčiau čia kilo nekilnojamojo turto kainos. Rusiją paliekantys pinigai skurdino ir šalies biudžetą bei mokestinę sistemą. Prasidėjus Rusijos krizei, vis daugiau gyventojų susimąstydavo, kad jų pinigai būtų saugesni kitur, o veidrodiniai mainai tapo puikia priemone juos „išgabenti“ iš Rusijos.
Daugumą tokių žmonių į „Deutche bank“ atvedė buvęs banko darbuotojas Sergėjus Suverovas, kuris, kilus skandalui, greitai paliko savo pareigas ir pagrindiniu Rusijos klientų atstovu tapo Igoris Volkovas.
Ką „Deutche bank“ žinojo apie kompanijas, kurioms atstovavo I.Volkovas? Kiekvienas klientas, kuris norėjo prekiauti, turėjo pereiti patikrinimus Londono ir Maskvos departamente, kad būtų įsitikinta jog viskas legalu. Visi klientai, kuriems atstovavo I.Volkovas, šiuo aptikrinimus praeidavo, nors banko darbuotojai pripažino – niekas per daug apie juos neklausinėjo.
Rusijos biure dirbo 4 brokeriai – du amerikiečiai ir du rusai. I.Volkovas savo klientams prekiaudavo per Dina Maksutova.
Vieša paslaptis
2009 m. „Antanta Kapital“ vadovai įkūrė naują firmą – „Wesrminiser Capital Management“ – kuri tapo pirmuoju rimtu veidrodinės prekybos klientu „Deutche bank“. Greitai I.Volkovas pradėjo rūpintis ir kitų kompanijų pardavimais.
„Deutche bank“ darbuotojai Maskvoje pripažino, kad veidrodinės prekybos niekas čia nė nebandė slėpti – I.Volkokas sukvietė visus darbuotojus ir paaiškino, ką jiems reikės daryti. Tiesa, visi susitikimai, kuriuose buvo kalbama apie veidrodinę prekybą, vykdavo akis į akį, o video konferencijos su kolegomis Londone nebuvo įrašinėjamos.
Londono biuras patvirtindavo apie pusę tranzakcijų, taigi ir čia kai kurie darbuotojai žinojo apie veidrodinę prekybą Rusijos filiale. Ne visi buvo patenkinti. D.Maksutovai išėjus motinystės atostogų, jos pareigas perėmė kitas rusas – G.Buznikas. Jis greitai pastebėjo, kad I.Volkovo klientai pardavinėja ir perka patys iš savęs ir dėl to kreipėsi į vadovybę. Ši vėliau vyrą patikino, kad viskas yra legalu.
Pavojaus signalas
Vieną dieną 2011 m., jau įprastais tapę veidrodiniai „Westminister Capital Management“ mainai negalėjo būti atlikti, nes įmonė prarado savo prekiavimo akcijomis licenziją. Rusijos finansų rinkų reguliavimo tarnyba pričiupo šią ir dar kelias bendroves ir nustatė, kad jos akcijų birža naudojasi norėdamos nepastebimai „išnešti“ pinigus iš Rusijos rinkos.
Neįvykę mainai tapo „Deutsche bank“ problema, nes banko brokeriai sumokėjo kelis milijonus dolerių, bet mainais negavo nieko, nes „Westminister“ negalėjo užbaigti mainų. Kelių milijonų trūkumas tikrai turėjo pasėti įtarimus banke, tačiau to neatsitiko. Kitais metais „Werstminister Capital“ sugrąžino pinigus bankui, o I.Volkovas toliau atlikinėjo veidrodinius mainus.
Viskas vyko kaip ir anksčiau, tačiau pradėjo ryškėti nauja tendencija – veidrodiniais mainais užsiiminėjančios kompanijos pradėjo prarasti vis daugiau pinigų. Valiutų skirtumai dažniausiai veikė jų nenaudai, be to įmonės nuo kiekvieno pardavimo turėjo mokėti ir juos administruojančiam „Deutsche bank“. Šie mainai tapo visiškai nenaudingais ir „Deutche bank“ darbuotojai pagaliau suprato, kad jie reikalingi ne pasipelnymui, o pinigų srautų slėpimui.
Kieno pinigus „plovė“?
Dauguma įmonių, kurios per „Deutche bank“ užsiėmė veidrodiniais mainais, priklausė rusams. Tiesa, jų nevaldė turtingi oligarchai. Tokios įmonės kaip „Westminister“ veikė kaip tarpininkai – turtingi rusai, norėdami „išgabenti“ savo pinigus iš šalies, investuodavo tokiose kompanijose, o vėliau jos tuos pinigus per veidrodinius mainus perkeldavo į sąskaitas užsienyje.
Tokių kompanijų uždarbis priklausė nuo to, kiek Rusijos valdžia stengėsi šiuos pinigus sustabdyti. Kai kontrolė nebuvo stipri, įmonės gaudavo apie 0,2 proc. nuo perduodamų pinigų, bet kai V.Putinas pradėjo bandyti šalyje išlaikyti kuo daugiau pinigų, brokerių užmokestis padidėjo net iki 5 proc.
Tiesa, veidrodinių mainų apimtys „Deutsche bank“ nebuvo didelės. Tokia prekyba per dieną niekad neperžengė 20 milijonų dolerių ribos – dažniausiai prekiaujama buvo už maždaug 10 milijonų.
Vis dėlto – kieno pinigai per „Deutsche bank“ palikdavo Rusiją? Vienas brokerių pasakojo, kad veidrodiniai mainai nėra naujas reiškinys – jie atsirado būtent Rusijoje, kai bankai pradėjo pagelbėti importuotojams, siekiantiems išvengti didelių mokesčių.
Schema buvo paprastai – importuotojas pranešdavo, kad į šalį įveža 10, tarkime, guminių ančių. Pirkėjas Rusijoje ir pardavėjas sumokėdavo mokesčius už 10 ančių, nors šalį pasiekdavo tūkstantis. Oficialiai pardavėjui buvo sumokama už 10 jų, o už likusias pinigai būdavo perduodami naudojant veidrodinius mainus. Prekybininkai, vietoje to, kad mokėtų mokesčius valstybei, sumokėdavo kur kas mažiau „pinigų skalbėjams“.
Įtakingi rusai
Dauguma brokerių netiki, kad turtingiausi rusai galėtų naudoti veidrodinius mainus – V.Putinas ir jo kolegos buvo radę daugybę būdų perleisti savo pinigus į užsienį, pavyzdžiui, pasitelkdami Rusiškus bankus. Vis dėlto, atsirado ir teigiančių, kad vis dėlto ši praktika Rusijoje plačiai paplitusi, nes pinigų srautai prižiūrimi vis griežčiau, o veidrodiniai mainai yra sunkiai pastebimas ir saugus būdas jais manipuliuoti.
Vienas brokerių žurnalistui atskleidė, kad dauguma priklausė Čečėnams, turintiems ryšių su Kremliumi. Tai nėra netikėta – Čečėnija yra valdoma Ramzano Kadyrovo, apie kurio ryšius su V.Putinu šnekama jau ne vienerius metus. Čečėnija iš Rusijos sulaukia nemažai finansinės paramos ir dalis jos atgula R.Kadyrovo ir jo bendražygių kišenėse.
Gali būti, kad pinigai buvo naudojami ir dar rimtesnėse schemose, tokiose kaip vadinamoji Moldovos schema. 2010 m. netikros paskolos Anglijos kompanijoms padėjo iš Rusijos išgabenti 20 milijardų dolerių. 2015 m. šiai machinacijai iškilus į viešumą, keli žmonės buvo suimti.
„Deutsche bank“ nekomentuoja, kieno pinigai keliavo iš Rusijos, tačiau banko vadovas pripažino, kad nesąmoningai bankas galėjo padėti rusams, kuriems taikomos Vakarų sankcijos. J.Cryan teigė, kad tokie neteisėti veiksmai tiesiog prasprūdo banko valdytojams pro akis ir skandalą pavadino „kontrolės krize“.
Tiesa, šie pasakymai sunkiai suderinami su pakankamai akivaizdžia ir elementaria veidrodinių mainų schema. „Velniškai akivaizdi yra antras korupcijos Rusijoje vardas“, – sakė buvęs „Deutsche bank“ analitikas Rusijai Ramanas Borisovičius.
Ar išsikapstys?
Nors Rusijos padalinys dabar uždarytas, vis tiek kyla įvairių klausimų apie tai, kaip dirba „Deutsche bank“ – veidrodiniai mainai nepastebėtai buvo vykdomi kelis metus, o informacijai apie juos išaiškėjus, prireikė dar kelių metų, kad būtų imtasi kažkokių veiksmų.
Vienas brokeris, gerai susipažinęs su Rusijos bankų machinacijomis teigė, kad veidrodiniai mainai yra tik vienas iš tūkstančių būdų, kuriais protingi Rusijos turčiai apeina taisykles. Bet kam į tai įsivelti pasaulyje gerai žinomam bankui, kuris už tai gaudavo tik nedidelius dividendus? „Schemoje dalyvaujantiems banko darbuotojams tikrai buvo mokami dideli pinigai“, – nusijuokė brokeris. Tokie dideli, kad pasidarė verta net rizikuoti didžiule savo alga, gaunama „Deutsche bank“.
Tiesa, veidrodiniai mainai koją pakišo ne tik banko vadovams, bet ir visai įmonei. Šiais metais bankas jau prarado pusę savo vertės, Britanijos sprendimas palikti ES atneš jam dar daugiau problemų ir vieninteliai investuotojai, kurie dar mėgsta „Deutsche bank“ – smulkieji. Darbuotojai atleidžiami, o apklausose vos pusė jų pasako, kad didžiuojasi tuo, jog dirba „Deutsche bank“.
Tyrimas dėl veidrodinių mainų Rusijos biure turėtų būti baigtas iki šių metų pabaigos, o „Deutsche bank“ jau atsidėjo į šoną apie milijardą dolerių bylinėjimuisi. Tiesa, to gali nepakakti – reguliacijos tarnybos dažniausiai griežtai baudžia už veiklas, primenančias pinigų plovimą.
Parengė Gintarė Valentinaitienė
