Latvis Talis Esmitis, netikėtai sulaukęs skambučio iš draugo, sušuko: „Palik kūnus, kur radai. Aš atvyksiu.“ Pasirodo, vairuodamas traktorių jis aptiko du nacių karių palaikus ir nežinojo, ką su jais daryti.
Renka kūnus
Po kelių dienų jis pasirodo lauke, kuriame rasti kūnai. Pasipuošęs tinkamai – auksiniais kareiviškais batais, Pirmojo pasaulinio karo kepure bei tamsiai žaliu kamufliažu. T.Esmitis yra latvių savanorių organizacijos „Legenda“ įkūrėjas – šie žmonės ieško Antrojo pasaulinio karo kareivių kūnų bei juos tinkamai palaidoja.
Vien Latvijoje E.Esmitis kasmet randa apie 700 kūnų. Kartais jis dirba ir Rusijoje bei Lietuvoje. „Visi žino – tai žmogus, kuriam reikia skambinti, jei randi kūną“, – juokėsi jo draugas Andris Lelis.
E.Esmitis pasakojo, kad Latvijoje savo kieme turėti numirėlį – nieko ypatingo: „Kai žmonės sugrįžo namo po karo, jie pamatė – čia lavonas, ten lavonas, ir tiesiog juos palaidojo ten, kur rado.“
Paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais Latvijoje vyko išties kruvini mūšiai. Latvijai atsidūrus Sovietų Sąjungos kontrolėje, valdžia žuvusiais kariais nesidomėjo, ir šiandien, praėjus 26 metams po šalies nepriklausomybės atgavimo, daugybė karių taip ir liko palaidoti šalies miškuose bei laukuose.
Savanoriai, tokie kaip E.Esmitis, siekia palaikus tinkamai palaidoti, tačiau jie turi ir konkurentų, kurių tikslai – ne tokie gražūs.
Nauji archeologai – nelegalai
Augantis susidomėjimas nacių simbolika užaugino daugiau kapų ieškotojų. Tik juos domina ne palaikai, o įvairūs daiktai šalia jų. „Kai tai prasidėjo, karo relikvijų rinka buvo tokia maža, kad jos net negalėjai vadinti rinka. Bet tuomet kai atsirado internetas, viskas pasikeitė“, – sakė E.Esmitis.
Kasmet parduodama karinių relikvijų už 50 milijonų dolerių, o patys populiariausi ir brangiausi iš jų – nacių. Yra du specifiniai dalykai, verti daugiausiai – didelės mašinos, tokios kaip tankai, ir daiktai, susiję su konkrečiomis nacių karininkų asmenybėmis. Pavyzdžiui, garsaus nacio Hermanno Goringo uniforma buvo parduota už 126 tūkst. dolerių, o vienas žydas Josefo Mengeles dienoraščius iš koncentracijos stovyklos nusipirko už 245 tūkst. dolerių.
Medaliai, uniformos ir šalmai – kur kas pigesni, bet taip pat paklausūs. Iš karto po karo tokie dalykai buvo pardavinėjami per renginius, blusų turguose, parengti ir specialūs katalogai. Išplėtojus internetinę prekybą, kiekvienas galėjo pardavinėti, tad atsirado dar daugiau įvairių prekių, ypač iš Rytinio bloko.
Laikui bėgant, lieka vis mažiau gyvų karo liudininkų, o tai įvairius daiktus daro vertingesnius ir sunkiau randamus. „Tai ribotos vertybės ir negali jų pagaminti daugiau“, – sakė Andris Lelis. Per trejus metus nacių šalmų kaina išaugo keturgubai – dar visai neseniai jie kainavo vos 20 dolerių.
Tai paskatino daugybę žmonių griebti kastuvus ir ieškoti kūnų.
Daiktai – itin vertingi
E.Esmitis atvyksta į apleistą Priekulės kaimą. Čia dar matyti kulkų žymės, primenančios karo mūšius. „Visi išvažiuoja į Rygą ar toliau į Europą. Pasilieka tik tie, kurie neturi pinigų išvykti arba girtuokliai“, – sakė jis.
Čia jie susitinka su A.Leliu. „Ūkininkas nenorėjo kūnų, tad pats juos iškasė“, – sakė jis, rodydamas maišą su palaikais. A.Lelis nepriklauso „Legendos“ savanoriams – jis prekiauja karinėmis relikvijomis, o tai daryti draudžia savanorių susitarimas. Jis pats teigia, kad nuo kūnų jis niekuomet nieko nevagia.
A.Lelis pasakojo, kad būtent jis buvo pirmasis karinių senienų pardavėjas „Ebay“, bet dabar, ypač po finansinės krizės, tokių pardavėjų skaičius išaugo dramatiškai.
A.Lelis teigia, kad jam kapų kasinėjimas – būdas pažinti istoriją: „Latvijos istorija yra karo istorija.“
Siekia tinkamai palaidoti
E.Esmitsas sugrįžta su maišais. Pasirodo, kad ūkininkas du kareivių palaikus sumaišė ir dabar nebeįmanoma atskirti, kurie kaulai kam priklauso. Laimei, ūkininkas rado ir kareivių ženklelius. Jie rodo, kad tai buvo nacių kariai. Tokie ženkleliai – A.Lelio specializacija. Vienas jų kainuoja apie 60 dolerių, o jei ženklelis priklauso aukštesnio rango kareiviui, kaina kyla iki kelių šimtų eurų.
E.Esmitsas informaciją apie kareivius bei jų kūnus atiduos Vokietijos karo kapų komisijai „Volksbund“. Per metus jis suorganizuoja laidotuves beveik 30 tūkst. vokiečių kareivių visame pasaulyje. „Mes manome, kad visi žmonės turi teisę į tinkamus kapus. Yra daug žmonių, kurie nori daugiau sužinoti apie savo giminaičius. Iki 1990 m. negalėjome dirbti Rytų Europoje“, – sakė organizacijos atstovas.
„Volksbund“ kapų plėšikai – rimta problema, ypač Rusijoje ir Ukrainoje. Kai kurie plėšikai susirinkę vertingus daiktus praneša apie karių kapus, tačiau dauguma jų tiesiog susirenka reliktus, kartais net kaukoles, o likusius kaulus tiesiog palieka mėtytis ant žemės.
Vienas iš „Legendos“ narių Yngve Sjodinas pasakojo, kad su tokiu „juoduoju kasėju“ buvo susitikęs vienoje iš pirmųjų savo kelionių: „Jis pradėjo šaukti, kad miškas priklauso jam ir puolė vieną iš mūsų“.
Dėdės paieškos
Istorikas Robinas Schaferis pasakojo, kad nelegalių kasinėjimų problema ypač ryški Rusijoje: „Pasiektas tas lygis, kad oficialius kasinėjimus atliekantys žmonės naktimis privalo saugoti kūnus bei kasybvietes.“
Rusija kasinėtojus vilioja tuo, kad čia yra labai daug žuvusių kareivių, o dirvožemis pilnas mėlynojo molio, kuris padeda įvairiems daiktams išlikti mažiau pažeistiems laiko.
2008 m. R.Schaferis vyko į Rusiją ieškoti savo antros kartos dėdės palaikų. Jis žinojo, kad vyras buvo išsiųstas į Rusijos frontą 1942 m. Oficialūs pranešimai rodo, kad dėdė buvo nušautas sovietų partizanų vos atvykęs į frontą, o „mirdamas kito kareivio rankose perdavė linkėjimus žmonai ir dukrai“.
Jo kūnas turėjo būti palaidotas kažkur kapinėse apleistame Rusijos kaime Gluboche – vokiečiai paprastai laidodavo žuvusius kareivius netoli fronto. Atvykęs į kaimą R.Schaferis aptiko tris kalnus, kurie galėjo būti kapavietės – visi apaugę žole, nepaliesti.
Vyras pranešė apie kapavietės tarnyboms, bet kai Rusijos kareivių ir Vokietijos istorikų grupė atvyko, viskas jau buvo iškasta. „Kūnai buvo išmėtyti ant žemės, o kareivių ženkleliai dingę“, – pasakojo R.Schaferis. Iš 600 kareivių kūnų pavyko atkurti vos kelias dešimtis, o iš dviejų nepavogtų ženklelių, nė vienas nepriklausė vyro dėdei. „Nacių kareiviai galėjo būti žiaurūs, užkariautojai ar nusikaltėliai. Bet galiausiai tai tik žmonės, kuriuos kažkas myli“, – sakė jis.
Kitokie turistai
Tapusi Europos Sąjungos nare, Latvija pradėjo traukti turistus. Neseniai atsirado ir nauja rūšis turistų – kapų plėšikai.
Europoje yra 10-15 tūkst. mėgėjų, turinčių metalo detektorius. Tokiems pustuštės Latvijos plynės, kadaise buvusios mūšių laukai, yra tikra svajonė.
„Latvijoje gali 20 kilometrų važiuoti mišku ir niekas tavęs nepamatys, niekas netikrins“, – sakė S.Schaferis. Relikvijų medžiotojai naudojasi „Facebook“ ir internetiniais forumais, kad pasidalintų informacija.
Relikvijų turistai – menkas džiaugsmas Latvijai. Šalyje leidimai kasinėti paprastai išduodami tik latviams, vadinasi, dauguma kasinėtojų – nelegalai. O tokie, net pasiėmę viską, kas jiems vertinga, nesivargina apie paliktus kūnus pranešti atitinkamos tarnyboms.
Keistas realybės šou
Relikvijų medžiotojų antplūdį paskatino ir naujas realybės šou Anglijos televizijoje. „Battlefield Recovery“ – laida apie metalo detektoriais ginkluotus senienų medžiotojus, keliaujančius po Rytų Europą ir ieškančius nacių palaikų. Garsiausias laidos dalyvis – Craigas Gottliebas.
Dar prieš realybės šou jis buvo žinomas tarp relikvijų medžiotojų. Vyras pelnė daug dėmesio, kai 2014 m. pardavė šūsnį Adolfo Hitlerio asmeninių daiktų už 3,5 milijono dolerių.
Archeologų bendruomenėje C.Gottliebas – itin nemėgstama figūra. Viename epizode jis plikomis rankomis varto kaulus, maišydamas rankų ir kojų liekanas, kitame jis į galimą kapavietę bando sugrūsti metalinę lazdą. „Dar niekad nemačiau tokio neprofesionalaus ir nepagarbaus elgesio su žmogaus palaikais“, – sakė archeologas Tony Pollardas.
Naikinama istorija
Dar prieš keletą metų Antras pasaulinis karas archeologams neatrodė vertas dėmesio, tačiau dabar viskas pasikeitė. Susidomėjimui augant, archeologai nuolat turi kovoti su nelegaliais kapų kasėjais. Jie bijo, kad tokie šou kaip „Battlefield Recovery“ taps tarsi instrukcija nelegalams.
„Archeologams radiniai reiškia viską – kaip žmonės mirė, kaip jie gyveno, kaip vystėsi mūši. Kai žmonės su metalo detektoriais kasinėja, šalmas tėra šalmas. Po 100 metų į Antrąjį pasaulinį karą žiūrėsime kaip į Napoleono karus, o po tūkstančio metų jis atrodys kaip Senovės Romos laikai. Bet jei dabar viską sunaikinsime, neliks nieko, ką būtų galima tyrinėti“, – sakė archeologas.
Parengė Gintarė Valentinaitienė
