Vidutinė dirbinių, kurių pardavime tarpininkauja T.Staufferis, vertė siekia daugiau nei 1 milijoną eurų. Jis dirba su žinomomis privačiomis kolekcijomis, meno fondais bei muziejais. Meno rinką Lietuvoje jis vertina dvejopai – potencialo čia daug, bet jis nėra tinkamai išnaudojamas.
– Esate meno kolekcininkas ir patarėjas. Papasakokite daugiau apie savo kasdienę veiklą.
– Iš pradžių savo gyvenimą siejau su ekonomika ir psichologija, daugiau kaip 12 metų dirbau personalo atrankos srityje. Šalia šio ne itin įdomaus darbinio pasaulio taip pat turėjau paralelinį gyvenimą, kuriame dominavo menas.
Kai man buvo 15-16 metų, vienas mokytojas mūsų klasę nusivežė į Venecijos meno galerijas. Jis taip gyvai pasakojo apie meno kūrinius, kad įkvėpė mane visam gyvenimui.
Grįžęs pradėjau skaityti knygas apie meno istoriją, lankyti įvairias galerijas, o būdamas 17 nusipirkau pirmąjį meno dirbinį. Prieš 5 metus su partneriu išėjome iš darbo ir įkūrėme savo meno konsultacijų firmą Ciuriche.
Dabar mano darbas – važinėti po įvairias galerijas, bendrauti su menininkais bei kuratoriais ir padėti savo klientams išsirinkti kūrinius, į kuriuos būtų verta investuoti.
– Ką veikiate Lietuvoje? Ar esate susipažinęs su mūsų šalies meno rinka?
– Būtent susipažinti ir atvykau į Lietuvą. Pažįstu kelias jaunas lietuves menininkes ir jos pasiūlė man čia atvykti. Pirmiausia noriu tiesiog pajusti šią šalį, jos meno rinką. Jau aplankiau kelias galerijas, planuoju per kelias dienas pamatyti kuo daugiau. Nori suprasti, ką galima Lietuvoje nuveikti, nes tikiu, kad rinka čia turi daug potencialo, tik reikia jį tinkamai išnaudoti.
Taip pat skaitysiu paskaitą apie meną ir jo kolekcionavimą. Šiuo metu Lietuvoje tai mažai išplėtota sritis. Yra keli kolekcionieriai, bet didžioji dalis jų perka tik lietuvišką meną. Tai gera pradžia, geras pagrindas, bet aš noriu įkvėpti žmones, kad jų kolekcijos augtų ir taptų vertingesnėmis. Jei nori būti priimamas rimtai, tavo kolekcijoje turi būti balansas tarp vietinių menininkų ir tarptautinį pripažinimą sulaukusių darbų.
Palaikyti savo šalies menininkus ir visą kultūrinę ekosistemą yra gerai, bet aš manau, kad Lietuva yra ambicinga šalis ir jos kolekcionieriai taip pat turėtų būti ambicingi, reikia būti jautriems ne tik tam, kads vyksta visai šalia.
– Kaip manote, ko trūksta Lietuvos meno scenai?
– Pirmiausia, kalbant apie viešą sektorių, Lietuva, Vilnius vis dar nėra tinkamai reprezentuojamas tarptautinėje arenoje, čia nėra tikrai aukšto lygio galerijų. Žinau, kad tai jautri tema. Prieš keletą metų Vilnius norėjo importuoti į miestą Gugenhaimo muziejų. Labai džiaugiuosi, kad to padaryti nepavyko. Aš manau, kad tiesiog perkelti kažkokį prekės ženklą, sukurti garsaus muziejaus padalinį neužtenka.
Jūs turite stiprų identitetą, didžiuojatės savo menininkais ir jeigu norite žaisti aukštesniame lygyje, turite sukurti savo Gugenheimą – ikoninį muziejų, kuris garsintų miestą. Tikiu, kad Lietuva turi sukurti savo istoriją, savo pastatą, kuris padėtų šaliai tiek ekonomiškai, nes taptų traukos centru, tiek kultūriškai – visiems menininkams ir meno scenai.
Šiuo metu yra tik keli tarptautiniu lygiu žinomi lietuvių menininkai, nors manau, kad tokių galėtų būti daugiau. Aukšto lygio galerija ar muziejus leistų rengti tarptautines parodas, pristatyti talentingus menininkus, keistis kolekcijomis su kitomis galerijomis. Tikrai manau, kad jeigu Lietuva nenori būti tarp vidutiniokų, čia būtina sukurti svarbų meno muziejų.
– Kas verčia žmonės pirkti meno kūrinius? Kai kalbame apie tūkstančius ar milijonus eurų, tai, ko gero, šis tas daugiau nei tiesiog gražūs paveikslėliai?
– Yra daugybė priežasčių, kodėl žmonės ima kolekcionuoti meną. Vieni tai daro, nes jiems tiesiog malonu žiūrėti į meno kūrinius, domėtis meno naujienomis. Kitiems patinka mintis, kad kolekciją galima palikti savo vaikams, anūkams ir taip sukurti tarsi šeimos tradiciją, kolekciją, perduodamą iš kartos į kartą. Treti į meno dirbinius žiūri kaip į alternatyvią investavimo formą.
– Tikriausiai daugelis sutinka, kad menas – vertybė. Vis dėlto, nemaža dalis žmonių nesupranta, kodėl jis yra toks brangus. Iš kur atsiranda tokios meno kainos ir ar jos yra pateisinamos?
– Geri meno dirbiniai iš tiesų yra brangūs. Tarkime vienas Gerhardo Richterio darbas gali kainuoti 20-30 milijonų eurų. Prieš kelias savaites Ciuriche vieną šio dailininko paveikslą pardavėme už 1,3 milijono eurų – tai tikrai didžiuliai pinigai.
Kaip šias kainas pateisinti? Pirmiausia jos priklauso nuo to, kokiose galerijose eksponuojami menininko darbai. Jei į savo CV gali įsirašyti parodas visame pasaulyje žinomosiose galerijose, tavo, kaip menininko, vertė ir tavo kūrinių kaina iš karto pakyla.
Svarbu ir tai, kokios galerijos tave reprezentuoja. Čia panašiai kaip futbole – jei iš vietinės lygos pereini į, tarkime, FC Barseloną, tavo vertė per naktį gali išaugti kelis ir net kelioliką kartų.
Jei esi geras menininkas ir tavo darbus, iškabintus kažkokioje vietinės reikšmės galerijoje, pastebės kuratoriai iš Italijos ar Londono ir pakvies į savo galerijas, tavo darbai, perkabinti kitoje vietoje, jau bus žymiai brangesni.
Taip pat svarbu ir paklausa. Jei menininko darbus savo kolekcijose turi žymūs kolekcionieriai ar tiesiog žinomi žmonės, apie juos sužino visi. Jei tavo darbus savo kolekcijoje turi Bradas Pittas ar Leonardo DiCaprio, jų tikrai norės visi ir bus pasiryžę daug mokėti.
– Kas svarbu renkantis meno kūrinius ir kaip jūs, kaip patarėjas, bendraujate su savo klientais?
– Pirmiausia, kuriant kolekciją, bendrauju su savo klientu – bandau išsiaiškinti jo pomėgius, skonį. Tuomet kuriama strategija, nes kolekcija turi turėti tavo DNR, tavo asmenybės dalį. Nereikia tiesiog pirkti Picasso – visi jį turi ir tai nuobodu.
Žinoma, svarbu ne tik tai, kad kūrinys pirkėjui būtų patrauklus. Visuomet stengiuosi, kad menininkas, kurio darbus siūlau pirkti, būtų tvarus, o jo kūrinys savo vertę išlaikytų.
Turbūt koks 80 proc. meno kūrinių yra tokių, kuriuos tu gali nusipirkti, nes jie tau tiesiog patinka, bet tikrai neišlošti. Po 5 metų tavo skonis greičiausiai pasikeis, norėsi kažko naujo ir tuomet suvoksi, kad tas kūrinys šiandien nieko nebedomina.
Labai skaudi patirtis, bet kartais tenka darbą, kurį pirkai už 50 tūkst. eurų, po kelių metų pardavinėti eBay aukcione su 5 eurų pradine kaina.
Todėl reikia atlikti savo namų darbus, pasidomėti autoriais, kurių darbus perki ir tuomet žinoti, kad su laiku jų vertė tik pakils.
– Ar egzistuoja kažkokios mados, tendencijos meno rinkoje? Kokius darbus patariate šiuo metu pirkti savo klientams, kad tai būtų sėkmingai ir atsiperkanti investicija?
– Tendencijos yra. Šiuo metu tampa itin populiaru prisiminti įvairius meno judėjimus, kurie savu laiku nesulaukė pakankamai dėmesio. Visiems savo klientams rekomenduoju pasidomėti Europos pop-art judėjimu. Visi žino amerikietišką pop-art, tačiau tuo pačiu metu labai stiprus judėjimas buvo ir Europoje – Anglijoje, Šveicarijoje, Italijoje. Dabar yra puikus metas pirkti tokius kūrinius, nes po 10 metų jie bus kur kas brangesni.
Kita tendencija – moterų autorių darbai. Pasaulis vis dar yra neteisingas ir palyginimus to paties lygio darbus, sukurtus vyro ir moters, tai moterų menininkių darbai paprastai būna bent 20 proc. pigesni.
Tai nėra teisinga ir įvairūs kolekcionieriai vis dažniau specialiai renkasi moterų darbus – ne tik todėl, kad jas padrąsintų, bet ir dėl to, kad gali tikrai aukštos kokybės darbus įsigyti žymiai pigiau vien dėl to, kad jie sukurti moterų. Tikiuosi, kad ši situacija pasikeis, bet tai, žinoma, ilgas procesas.
