Lrytas.lt žurnalistė sutiko išbandyti šio darbo ypatumus ir vienai dienai prisidėjo prie prekes į Lietuvos parduotuves išvežiojančio „Maximos“ vilkiko vairuotojo Konstantino Rusakovo.
Nepaimsi nė obuolio
Susiskambinę su vairuotoju pirmą valandą nakties susitariame susitikti Aukštuosiuose Paneriuose esančioje „Maximos“ aikštelėje, prie daržovių sandėlio. Pasmalsauju, kodėl turime išvykti taip anksti, tačiau greitai gaunu atsakymą, kad šviežios daržovės, vaisiai bei gėlės dar prieš auštant turi būti pristatyti į Klaipėdos „Maximos“ parduotuves.
Susitikę pirmiausia su K.Rusakovu nueiname pasiimti prekių pristatymui reikalingų dokumentų. Dokumentuose – informacija, susijusi su tos dienos kroviniu, ir aiškus mūsų kelionės maršrutas.
Pasiėmę dokumentus nuskubame patikrinti, ar krovinys pakrautas saugiai. Pasak vairuotojo, prekės ant palečių turi būti sukrautos tvarkingai. Atsidarę priekabos duris apžiūrime prekes ir įsitikiname, kad krovinys saugus, o mes galime pajudėti link Klaipėdos.
K.Rusakovas atkreipia mano dėmesį į specialų krovinio užraktą. Pasak jo, kiekviena priekaba turi tam tikrą užrakinimo mechanizmą su uždedama plomba. Tai metalinis lynas, kuris užfiksuoja užraktą, nuo tada priekaba negali būti atidaryta iki prekių iškrovimo vietos.
Kaip paaiškino vairuotojas, kiekvienas toks užraktas turi specialų skaitmeninį kodą, tad bet kada panorėjęs priekabos krovinio neatsidarysi. Kodus prekių pristatymo vietose sutikrina prekes priimantis žmogus.
Tiesa, ši daugkartinė plomba ypatinga ir tuo, kad mechanizme yra ir navigacija, kuri atsakingiems asmenims parodo vilkiko buvimo vietą, sustojimus ir pan.
„Gal daugelis mano, kad tie, kurie veža prekes, gali nugvelbti vieną ar kitą obuolį ir niekas nepastebės, tačiau realybė kitokia. Viskas griežtai saugoma ir visada būna užrakinta“, – sakė K.Rusakovas.
Patikrintam kroviniui nustatoma speciali daržovėms ir vaisiams reikalinga 9 laipsnių oro temperatūra.
Radijo stotelės pranašumai
Prisipažinsiu, šiek tiek prajuokina bandymas įlipti į vilkiką. Jo aukšti laipteliai pirmą valandą nakties tampa tikru iššūkiu, tačiau ilgainiui tokio dalyko šiame darbe išmokstama.
Įsitaisiusi keleivio vietoje ramiai stebiu naktinį Vilnių. Gatvėse ir keliuose – nė vieno automobilio.
Netikėtai per vairuotojo raciją pasigirsta čaižus ošimas. Paaiškėja, kad iš paskos važiuoja K.Rusakovo kolega. Jis į Nidoje esančią parduotuvę veža pieno produktus.
Kolegos pasisveikina, persimeta vienu kitu žodžiu apie vakarykštę darbo dieną ir aptaria, kuris automagistralėje važiuos pirmas.
„Yra toks 12 kanalas pas mus. Visi „furistai“ juo naudojasi ir kalbasi. Oi, kokių dalykų čia gali išgirsti: pašneka ir apie politiką, ir apie gyvenimą, asmeninius santykius, apie kliūtis ar spūstis kelyje“, – paaiškino vairuotojas.
Dažnai važiuodami autostradoje vairuotojai susimirksi lempomis: taip jie sveikinasi. O mums iš paskos važiuojantis kolega taip pat kartais duoda šviesos signalą.
Receptas nuo miego
Išvažiavę iš Vilniaus patenkame į tamsią ir nykią autostradą, o joje – nė vieno automobilio. Vairuotojo pasiteirauju, kokiu greičiu važiuojame, o jis šypsodamasis sako spaudžiantis iki dugno, nes automobilyje yra ribotuvas, tad galimas maksimalus greitis – 90 km/val.
Norėdami nuvyti miegą pradedame pokalbį apie vairuotojo darbą.
K.Rusakovas vairuotoju dirba nuo pilnametystės ir apie jokį kitą darbą neturi nė minties.
„Nuo pat vaikystės mane traukė sunkvežimiai. Vilkiką vairavo ir mano senelis, ir tėtis. Būdavo, kad pavažinėdavau kartu su jais, duodavo pavairuoti. Kai suėjo 21 metai, išsilaikiau specialios kategorijos teises ir pradėjau dirbti“, – apie pažintį su vairuotojo darbu pasakojo K.Rusakovas.
Jau 6 metus vyras dirba „Maximos“ vairuotoju, o pusantrų metų nuolat važinėja maršrutu Vilnius–Klaipėda–Vilnius. Kaip jis pats sako, krovinys ir grafikas visada toks pats: vaisiai, daržovės ir gėlės, o keturias naktis prasivažinėjęs dvi dienas ilsisi.
„Pirmomis dienomis darbas buvo labai įdomus, todėl miego išvis nesinorėjo, tačiau padirbėjus ilgiau su juo kovoti tapo sunku. Žinoma, prie visko priprantama. Kai labai noriu miego, dažniausiai skambinu kolegoms.
Būna, kad kartais telefonu prašnekame ir visą kelią iki Klaipėdos, tai vienam paskambini, tai antram ar trečiam. Dar klausau garsiai muzikos, bet geriausias vaistas nuo miego – saulėgrąžos“, – patirtimi dalijosi vairuotojas.
Nuotykių netrūksta
Mums besišnekučiuojant keliu prabėga maža laputė, o K.Rusakovas užsimena, kad su gyvūnais kelyje susidurti teko jau ne kartą.
„Turėjau nutikimą su šernais. Trejetas išbėgo į kelią, o aš bandžiau juos apvažiuoti, bet vieną kliudžiau. Tai smarkiai apgadino automobilio šoną, tačiau viskas baigėsi gerai. Kartą ir barsukas kelią perbėgo, visko būna“, – sakė 15 tūkst. kilometrų per mėnesį nuvažiuojantis vairuotojas.
Vairuotojas atsiminė ir keletą pokštų, kuriuos su kolegomis kartais iškrečia vieni kitiems: “Kartą važiavau magistrale ir sulaukiau kolegos skambučio. Jis manęs paprašė paskolinti telefono kroviklį. Įdomu tai, kad jis važiavo atsilikęs apie šimtą kilometrų, bet mes sugalvojome, kaip išspręsti šią problemą. Įdėjau kroviklį į dėžutę ir privyniojau prie autostrados stulpelio, o kolegai pasakiau, kuriame kilometre. Jis važiuodamas sustojo ir jį pasiėmė.“
Pasak K.Rusakovo, važiuojant autostradoje kartą yra tekę ir maistu dalytis. Kolegai jis pasiūlęs pasivaišinti obuoliu, o kolega labai nenorėjo stabdyti automobilio, todėl vairuotojai sugalvojo obuolį perduoti pro langą.
„Sulyginome važiuojančius automobilius ir abu atsidarėme langus. Aš mečiau jam obuolį, bet nepataikiau – pusė jo atsidūrė ant durelių, o kita pusė – kolegos automobilyje“, – linksmą nuotykį pasakojo vairuotojas.
Iškrauna pats vairuotojas
Esant jau visai šalia Klaipėdos K.Rusakovas trumpai papasakojo ir apie transporto kontrolės punktus. Mat visi, vežantys prekes, jei užvažiavus ant kelyje įmontuotų svarstyklių užsidega specialus ženklas, turi užsukti į patikrą.
Paprastai transporto kontrolė tikrina automobilio dokumentus, krovinio svorį, automobilio važiavimo grafiką, kiek laiko praleidžiama kelyje, kiek laiko ilsimasi.
Mums užvažiavus ant kelyje įmontuotų svarstyklių ženklas neužsidegė, tad pasukome atgal į Klaipėdos kelią.
Pirmoji mūsų prekių iškrovimo stotelė – Klaipėdos „Akropolyje“ esanti „Maxima“. Vairuotojas nesunkiai pastato didžiulį vilkiką, kuris, atrodo, vos įsirango į nedidelę aikštelę. Tada prie mūsų prieina parduotuvėje dirbantis prekių priėmėjas ir patikrina plombos skaičius, ar jie sutampa su užrašytais ir užregistruotais Vilniuje.
Įdomu tai, kad vaisius ir daržoves čia visada iškrauna patys vairuotojai, žinoma, pasitelkdami parduotuvėse esančią techniką. Kol vairuotojas iškrovė prekes, užtrukome vos 25 minutes.
Prekių priėmėjas pasižymi, kiek ir kokių daržovių bei vaisių atvežta, taip pat pristatytų palečių numerius. Iškrovus reikiamą kiekį priekaba vėl plombuojama ir jai uždedamas kitas skaitmeninis kodas, kurį tikrins jau kitos parduotuvės darbuotojai.
„Prekes iškraunu pats, nes taip stengiamasi išvengti pavojingų situacijų“, – lyg žinodamas apie mano dar nepaklaustą klausimą iškart paaiškina vairuotojas.
Susėdę į automobilį toliau patraukiame link kitų dviejų „Maximos“ parduotuvių – ten iškrovėme likusius vaisius, daržoves ir gėles.
Automobilis – lyg antri namai
Atgal į Vilnių pasukame, kai lauke jau švinta. Vairuotojas juokauja, kad šiandien apsisukome ir prekes pristatėme labai greitai, nes būna dienų, kai iš Klaipėdos grįžta ir 17 val.
Negaliu K.Rusakovo nepaklausti apie vairuotojo kabinos puošmenas. Čia, tiesiai prieš mane, ant automobilio prietaisų skydelio, sėdi ir į mane akylai žiūri trys pliušiniai žaislai.
„Vairuotojams automobilis yra lyg antri namai. Jie juos pasipuošia, kad būtų jauku, nes čia praleidžiame daug laiko. Mano žaislai – taip pat automobilio puošmena. Voverė iš „Ledynmečio“ pirkta Vilniuje, kitus du parsivežiau iš Egipto“, – sakė jis.
Pavyzdžiui, žiemą vairuotojas automobilyje pasistato ir mažą Kalėdų eglutę. Pasak jo, tokios smulkmenos leidžia susikurti šventinę nuotaiką.
Vyras pasakojo, kad būna atvejų, kad vairuotojai taip saugo savo automobilį, jog neleidžia niekam būti su batais, patys vairuoja basi. Nors mano kalbinamas vairuotojas iš tokių žmonių juokėsi, sakė, kad yra tekę pabuvoti ir pas tokį vairuotoją: “Teko įlipti į mašiną ir man buvo pasakyta, kad čia su batais būti negalima. Reikėjo nusimauti ir likti tik su kojinėmis.“
Stebi gamtą
Esant visai netoli Vilniaus kalba pasisuka apie gamtą. Pasidaro įdomu, ar vairuotojai pastebi kiekvieną auštantį rytą ir bundančią gamtą. Bevažiuojant pro vilkiko langus matosi tekanti saulė, o rūkas laukuose sukuria nuostabų peizažą.
„Labai gražu, tačiau ne visi tai pastebi“, – besidairydamas į tekančią saulę sakė vilkiko vairuotojas.
Vaizdas mums tiesiog atima žadą. K.Rusakovas prisimena, kad labai gražiai jam atrodo ir vasaros žvaigždėtas dangus, tada važiuodamas jis pamato ir krintančių žvaigždžių. Tačiau žiemą gamta jam gražiausia, o darbas – maloniausias.
„Tada žemę nukloja trapus sniegas, o automobiliui važiuojant jis tarsi nupučiamas nuo kelio. Ir nors vasarą kelias geresnis, daug maloniau dirbti žiemą“, – sakė vairuotojas.
Apie 12 val. dienos grįžome į Vilnių, prie „Maximos“ daržovių sandėlio. Pavargusi, bet besidžiaugdama nauja patirtimi atsisveikinau su vairuotoju ir palinkėjau saugaus kelio.
