Vienas iš jose dirbančių vyrų – buvęs vilnos fabriko darbuotojas. Tad dalis fabriko klestėjimo ir jo žlugimo istorijos yra ir šio žmogaus gyvenimo dalis.
„Dirbau fabrike vilnos dažytoju. Jame buvo perdirbama ne tik lietuviška vilna. Kalnai jos būdavo atgabenama iš Rusijos, Azerbaidžano, Uzbekistano, net iš Australijos bei Naujosios Zelandijos. Ji buvo suvežama nekaršta, nevalyta. Atrodė, kad avys buvo ką tik nukirptos“, – pasakojo juodupietis.
Fabrike jis dirbo iki pat fabriko egzistencijos pabaigos. Anot vyriškio, siūlų vijos ėmė trūkinėti pertvarkos laikais. Iš Rusijos juk buvo gabenama žaliava – tūkstančiai tonų vilnos. O atgal, į sovietų sąjungą – vilnoniai verpalai.
„Neliko žaliavos, nebeliko ir gamybos. Neliko ir fabriko“, – pratarė vyras.
Smirdalai, griuvenos ir atliekos
Vargu, ar reiktų stebėtis tuo, kad Rokiškio rajone esančios Juodupės gyventojai šiuo metu vengia fabriko teritorijos. Joje – ne tik buvusios katilinės griuvenos.
Tai lyg praeities sąšlavynas – lyg kloaka, siurbianti į save fabriko teritorijoje susikaupusius teršalus.
Štai šalia pastato, kuriame įsikūręs servisas – dvokiančios bačkos ir į jas besisunkiantis juodas skystis.
Aplink milžinišką, dangų remiantį kaminą primėtyta balionų, buitinės technikos nuolaužų ir galybė visokio šlamšto.
Galima tik numanyti, kad su lietaus ar pavasarinių atlydžių vandeniu visas tas nuplautas „brudas“ suteka į čia pat marmantį Vyžuonos upelį.
Ateitis – verslininkų rankose
Ar Juodupėje gyvenantys žmonės turi vilties, kad fabrikas bus nušluotas nuo žemės paviršiaus? Jei ir ne didieji jo pastatai, bet visa tai, kas „primena“ bombonešių antskrydį?
„Niekas nesirengia fabriko griauti, – pratarė Juodupės seniūnas Valdas Adomonis. – Nepraradome vilties, kad pagaliau atsiras kokių investuotojų. Atvažiuoja į Juodupę visokių verslininkų, domisi. Tačiau nei seniūnija, nei savivaldybė negali tam daryti įtakos. Juk tai – verslo reikalai“.
Buvęs vilnos fabrikas – privatizuotas. Anot seniūno, viename pastatų vietos verslininkai yra įrengę automobilių servisą. Kituose pastatuose – atnaujintuose, bet esančiuose fabriko teritorijoje – veikia Laimutės Sadauskienės šakočių kepykla bei virvių fabriko „Duguva“ filialas.
Tačiau Juodupės gyventojai, baksnodami į griuvėsius, kalba ir apie tai, kad fabriko pastatus buvo bandyta nugriauti. Ir tam buvo skirtas ne vienas milijonas eurų.
„Tai ne itin gražūs dalykai, – neneigė V.Adomonis. – Ekologiniu požiūriu tas objektas – pavojingas. Rokiškio savivaldybė tuo buvo besirūpinanti, tačiau taip ir nepavyko teritorijos sutvarkyti, mat pastatus suskatusi griauti įmonė bankrutavo. Taip ir liko viskas styroti – toks „lengvas bardakėlis“.
Pasak fabriko kaimynystėje kepyklą įkūrusios L.Sadauskienės, darbininkai prasmego lyg skradžiai žemę, bet pavojus juk – liko.
„Tas styrantis milžiniškas kaminas – vos gyvas, bet kurią akimirką gali sugriūti.
Pernai – žiūrime – kažkoks vyras iki pat viršaus užsikabarojęs. Juk nelaimė buvo čia pat“, – užsiminė L.Sadauskienė.