„Mano bagažinėje, pamenu, gulėjo krepšys su jautiena. Aš nesuspėjau jo uždengti. Muitininkas pamatė ir sako: „Bent jau uždenk“.
„Pas mus čia toks kaliningradietiškas biznis – griauti senus vokiškus pastatus, pasiimti plytas ir parduoti jas lenkams ir lietuviams“.
„Manai, kaliningradiečiai pasirengę kęsti 10 metų griežtas rinkos reformas, kad galų gale uždirbtum kaip kaimyninėje Lietuvoje?“
Tai – ištraukos iš eilinių dabartinių Karaliaučiaus krašto gyventojų samprotavimų. Jie papasakojo apie savo gyvenimo ypatumus patrankų prifarširuotame Karaliaučiaus krašte. Bet apie viską nuo pradžių.
Naujasis Kaliningrado srities (Karaliaučiaus krašto. – Red.) vadovas Antonas Alichanovas vos prieš du mėnesius tapo regiono vyriausybės pirmininku, o jau paaukštintas pareigose, rašoma BBC svetainėje bbc.com.
Kaliningrado srityje pasikeitė gubernatorius – antrą kartą per du mėnesius. Vietoje jėgos struktūrų atstovo, Federalinėje saugmo tarnyboje (FSB) dirbusio Jevgenijaus Ziničevo, kuris, išdirbęs vos du mėnesius ir pasiekęs savotišką rekordą pagal vadovavimo sričiai trukmę, paprašė prezidento perkelti į Maskvą, regionui vadovaus 30-metis Antonas Alichanovas, buvęs Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos ministerijos departamento vadovas.
А.Alichanovas – dar vienas „variagas“, stojęs prie Kaliningrado srities vairo. Jis čia persikėlė tik prieš metus.
Nuo 2000-ųjų Kaliningradui vadovavo „variagai“: prie regiono-anklavo vairo stovėjo žmonės, anksčiau niekada čia negyvenę ir niekaip su juo nesusiję. Išimtį sudarė tik Nikolajus Cukanovas (Kaliningrado srities gubernatorius 2010–2016 metais. – Red.) – jis šiame poste ir išbuvo ilgiausiai, pastebi „bbc.com“.
BBC laidų rusų kalba redakcija pasidomėjo, ką galvoja patys „kaliningradiečiai“ apie gyvenimą unikaliame Rusijos regione – anklave.
Redakcijos prašymu filosofas Maksimas Goriunovas prieš mėnesį pakalbėjo su kaliningradiečiais apie tai, kaip jiems gyvenasi labiausiai į vakarus nutolusiame Rusijos regione-anklave. Su sąlyga, kad nebus skelbiamos pavardės, jie jam papasakojo apie Europos artumo ir federalinio centro tolumo pliusus ir minusus (vertime stengtasi perteikti autentišką pašnekovų kalbą. – Red.).
Saša
– Pas mus šiemet nepriklausomybės dieną (birželio 12-ą – Rusijos dieną; šią dieną Rusijoje minima savotiška nepriklausomybės diena – akcentuojamas šalies suverenumas. – Red.) prie sienos į Lenkijos pusę buvo didžiulė eilė. Aštuonias valandas stovėjome. Visa sritis į Lenkiją susiruošė. Jei reikėjo skubiai – nepravažiuosi. Stovi aštuonias valandas, lauki. Rusijos nepriklausomybės diena, aha (penkiasdešimtmetis Saša – drūtas, veidas tarsi iš rusiško kriminalinio serialo, jis šypsosi, parodydamas didelius baltus dantis – „bbc.com“ pastaba).
Mano dukra dar mažutė. Tai aš jai viską, ko reikia, iš Lenkijos vežu – „pampersus“ (sauskelnes. – Red.), kūdikių maistą, vandenį. Rusiškų neperku. Rusiški brangesni. Iki Krymo (aneksijos 2014 m. kovo mėnesį. – Red.) lygiai du kartus brangiau buvo. Dabar ne taip, bet vis tiek brangiau. Aš už Rusiją, bet permokėti nenoriu. Juo labiau – už prastesnę kokybę. Tegu mokosi gaminti. Aš ir „mineralką“ (mineralinį vandenį. – Red.) ten perku. Ji geresnė už vietinę.
Boosas (srities gubernatorius Georgijus Boosas 2005–2010 metais. – Red.), sako, norėjo atidaryti Kaliningrade naftos perdirbimo gamyklą. Nuvažiavo į Maskvą, o jam pasakė – ne, nebus tau gamyklos. Suprantama, kodėl taip pasakė. Jeigu čia būtų naftos perdirbimo gamykla, tai reikštų tam tikrą ekonominį savarankiškumą.
Benzino reikia visiems. Ir mes turime uostų. Jeigu kas, būtų galima atsisakyti Maskvos naftos, pirkti iš norvegų. O šiaip – pas mus, išskyrus skumbrę ir karvių tvartus, nieko nėra. Norėjo atominę elektrinę statyti, bet tai ne benzinas, nors ir pelninga. Atomine elektrine galima grasinti. Antras Černobylis.
Kada prasidėjo sankcijos, uždraudė įvežti maisto produktus iš Lenkijos. Ir ką? Veža, kaip ir anksčiau. Manęs muitininkas, tarkime, klausia: Veži ką nors? O aš jam, žiūrėdamas į akis: „Ne“. Ir jis, atseit, tiki. Argi jie ne žmonės? Visi viską supranta. Lenkiškos dešrelės pigesnės ir kokybiškesnės už mūsiškes. Pasieniečiai patys jas valgo. Mano bagažinėje, pamenu, gulėjo krepšys su jautiena. Aš nesuspėjau jo uždengti. Muitininkas pamatė ir sako: „Bent jau uždenk“. Ir nieko nepadarė.
Pas mus mieste, pavyzdžiui, yra tokių, kurie kviečia į Donbasą važiuoti. Jų mašinos apklijuotos užklijomis – tokiomis kaip „trofėjinė“, ir panašiai. Ir kiek kartų juos fotografavo prie Lenkijos sienos , kaip jie dešreles krauna ir mėsą? Penkias dienas per savaitę mitinguoja prieš NATO, o savaitgalį važiuoja į NATO kiaulienos. Komedija.
Sako, Šoigu (Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu. – Red.) nusprendė apskristi malūnsparniu sieną su Lietuva. Sėdo į malūnsparnį, skrenda. Žiūri – ogi senos vokiškos kareivinės išilgai sienos išgriautos, plytos paimtos. Pas mus čia toks kaliningradietiškas biznis – griauti senus vokiškus pastatus, pasiimti plytas ir parduoti jas lenkams ir lietuviams. Kirchės (protestantų bažnyčios. – Red.), kareivinės, gyvenamieji namai – neturi reikšmės. Kazokams lyg tai irgi davė pastatų – tai jie juos tuojau pat pradėjo ardyti.
Aleksejus, 30 metų
– Na, žinai, aš sėdau ant motociklo, nuvažiavau 160 kilometrų – ir jau Gdanske. O ten jau Europa visu platumu: kavinės, „pabai“ (aludės. – Red.), alus nuostabus, plentas. Va, greitai bus „Ramštaino“ (1994 metais įkurtos vokiečių industrinio metalo grupės „Rammstein“. – Red.) koncertas. Bilietas 35 eurus kainuoja. Nuo Kaliningrado – 600 kilometrų. Septynios valandos lygia kaip veidrodis trasa. Motociklu. Įsivaizduoji? Ir kam man Maskva?
Aš į Maskvą vieną kartą nuvažiavau pailsėti, ir man visiškai nepatiko. Nesuprantu, ką ten veikti? Pas mus, jeigu sužinos, kad tu į skridai į Maskvą pažiūrėti į Arbatą (istorinę Rusijos sostinės gatvę. – Red.), pasakys, kad iš galvos išėjai. Vieną kartą galima, o šiaip – nesuprantu.
Maskva siunčia į Kaliningradą pinigų. Gautų ten už naftą, dujas. Mes tuos pinigus gauname atlyginimų pavidalu – ir važiuojame į Europą leisti. Koks, velniai rautų, laisvas Kaliningradas? Kam jis reikalinga? Mums patogu, mus tenkina.
Mes gauname pinigų iš Maskvos ir leidžiame juos Europoje. Kuriems galams išeiti? Pas mus gi niekas neveikia. Tik žuvininkystė. Ir kam ji reikalinga? Manai, kaliningradiečiai pasirengę kęsti 10 metų griežtas rinkos reformas, kad galų gale uždirbtum kaip kaimyninėje Lietuvoje? Nenori jie. Jie nori gausių maskvietiškų pinigų ir kokybiškų europietiškų prekių. Maskva moka – ko dar reikia?
Kas Kaliningrade gerai uždirba, tas perka namą Ispanijoje, vežasi šeimą ir ten leidžia (pinigus. – Red.). Arba Prancūzijos pietuose. Čia šalta, norisi saulės.
Aš, pavyzdžiui, dirbu pas žmogų, kuris neturi namo Ispanijoje. Žiūrint kaliningradiečių akimis tai reiškia, kad blogas verslas. Kada geras, tada turi namą. Sovietiniais laikais į Lietuvą važiuodavome, į Lenkiją. Traukiniais, elektrukais (elektriniais traukiniais. – Red.) važiuodavome. Dešrų, normalių drabužių (pirkti. – Red.). Po sąjungos griūties šios išvykos pasidarė daug kartų prieinamesnės.
Mūsuose visi turime mašinas. Apskritai visi. Tu į Kaliningradą persikraustei – ir iš karto nusipirkai mašiną. Kad ir kokią, kad tik važiuotų. Ir vizą pasidarei. Gaila, lenkai neseniai atšaukė supaprastinto sienos kirtimo tvarką į pasienio sritis važiavusiems kaliningradiečiams.
O mašina – tau būtinai į Lietuvą (nuvažiuoti. – Red.) jos reikės, į Lenkiją. Kitaip kam kraustytis iš kokios nors Riazanės į kokį nors Kaliningrado (srities. – Red.) Sovetską (Tilžę. – Red.)? Ir ten, ir ten – skydiniai namai (čia turėti omenyje ne šiuolaikiniai skydiniai, arba kitaip karkasiniai, namai, o iš gelžbetonio plokščių surinkti blokiniai namai. – Red.), blogas asfaltas. Tik iš Sovetsko į Europą – pusantros valandos asmeniniu automobiliu, o iš Riazanės į Europą – keturios valandos lėktuvu.
Mes geležinkelio stotyje gyvename. Ketvirta karta „ant čemodanų“ (gyvena visą laiką pakėlę sparnus – susikrovę lagaminus ir pasiruošę išvykti. – Red.). Geležinkelio stotyje gyventi negalima, sutinku. Tai ne namai. Bet mes pripratome. Ir iš mūsų stoties eina greitieji traukiniai į Europą. Mes stotyje užsidirbame. Kas kaip gali.
Atstovėjai pamainą – ir išvažiavai greituoju (traukiniu. – Red.). Jeigu pavyko gerai uždirbti, išvažiavai prie Viduržemio jūros. Prasčiau – kursuoji savaitgaliais į Gdanską. Visai prastai – kartą per mėnesį varai į Lenkijos „supermarketą“ (prekybos centrą. – Red.) būtiniausio (reikalingiausių prekių. – Red.).
Nikita, 30 metų
– Kariškių daug. Pas mus iš visų šeimų kas nors tarnauja (kariuomenėje. – Red.). Bet tai keista karinė bazė. Aš neseniai atsitiktinai įvažiavau į karinio dalinio teritoriją. Visiškai atsitiktinai. Dviračiais su draugais važinėjome. Išėjo kariškis prieš mus. Mes su juo maloniai paplepėjome ir išvažiavome. Lengvai atvažiavome, lengvai išvažiavome. Suprantate?
Srityje lyg ir didelė kariškių koncentracija. Slaptumas, kariniai laivai, spygliuota viela. O apgultos tvirtovės jausmo nėra. Žmonės mokosi vokiečių, lenkų kalbų, laisvai mokosi Krokuvoje, savaitgaliais važiuoja į Vilnių.
Sergejus, 20 metų
– Pas mus kariuomenėje dabar gerai. Didelės algos. Anksčiau merginos, kada matydavo kariškį, pasitraukdavo į šalį. Neturtingi jie buvo, skurdžiai. O dabar, žiūriu, jauni leitenantai tapo populiarūs. Jų ir alga, ir hipoteka gera (čia: palankiomis sąlygomis gauta paskola už įkeistą nekilnojamąjį turtą. – Red.), ir pensija anksti.
– O kuriam galui kazokai?
– О, kazokai pas mus stiprūs – ant arklių, su kardais, užsidėję papachas (kazokų nešiojamas nupjautinio kūgio pavidalo kailines kepures. – Red.). Šuoliuoja, kapoja, gerai. Viskas kaip reikiant pas juos. Teisingai.
– O tavo mašina tėvyninės gamybos? Rusiška markė?
– Ne, kam? Vokiška, BMW. Aš ją Lenkijoje pirkau, ji sena. Su tėvu parestauravau (originale „podšamanil“. – Red.) kur reikia, dabar – ak, gražuolė. Odinis salonas, juoda, motoriukas normalus. Dirba kaip laikrodis.
– O į Lenkiją dažnai važinėji?
– Kiekvieną savaitę. Ten dešrelės, alus. Man vienas lenkas pernai sakė, kad nemėgsta rusų. Toks senas pirdyla, įsivaizduoji? O šiaip viskas ramu, jokių problemų.
Parengė Leonas Grybauskas
