Viešnagė šiliniškio įkurtame „Medaus slėnyje“: saldžiau nebūna

Lrytas.lt žurnalistai turėjo išskirtinę progą savo akimis įsitikinti, kaip atrodo tikras medaus slėnis, ir paragauti net dešimties rūšių medaus, kurie bičių buvo sunešti dar visai neseniai.

Gana šiltą ir saulėtą dieną atvykstame į Jurbarko rajone esantį „Medaus slėnį“. Ten su linine prijuoste ir šiaudine kepure, kaip ir dera tikram bitininkui, mus pasitinka slėnio šeimininkas O.Jasinskas.

Maloniai pasisveikinęs vyras nusiveda mus kiek tolėliau į slėnį ir nieko nelaukdamas sustoja prie avilių, kur pradeda pasakoti šio medaus slėnio įsikūrimo istoriją.

Skirsnemunės „Aušros“ kolūkyje Jurbarko rajone jaunam vyrui buvo patikėtas 110 bičių šeimų ūkis. Pasak vyro, jis čia ir liko, nes kiek vėliau sukūrė šeimą, o prasidėjus privatizacijai įsigijo ir kolūkio bityną.

2001 m. išsipirko žemę nuostabiame gamtos kampelyje Šilinės kaime, Panemunių regioninio parko teritorijoje. Bites tebelaiko, tačiau drauge turi įkūręs ir kaimo turizmo sodybą.

„Dabar užsiimu trimis veiklomis: kaimo turizmu, medumi ir laisvu nuo bičių metu darau nendrinius stogus. Man patinka sudėtingi darbai, nes ką gali padaryti visi, man neįdomu. Pati sudėtingiausia veikla tikriausiai ir yra nendriniai stogai“, – apie savo pomėgius pasakojo O.Jasinskas.

Bitininkas sakė, kad toks „Medaus slėnio“ pavadinimas atsirado visai atsitiktinai.

„Kai į slėnį užsukdavo turistai ar atvykdavo draugai, visi stebėdavosi, kaip čia skaniai kvepia medumi, ir sakydavo: „Klausyk, čia tikras medaus slėnis.“ Taip ir atsirado toks pavadinimas“, – aiškino O.Jasinskas.

Tiesa, kai mes lankėmės, medumi jau nekvepėjo, tačiau tikriausiai vasarą čia viskas kiek kitaip.

Bitininkas sakė, kad šiemet buvo labai prasti metai, todėl medaus prisukta beveik tris kartus mažiau nei įprastai.

„Prieš vasarą turėjome tris mėnesius sausros, lauke beveik nelijo. Taip viskas tęsėsi iki birželio mėnesio, iki kol Lietuvą aplankė kaitra, o po jos jau prasidėjo lietus. Kai buvo karšta – žiedai išdžiūvo, o kai palijo – lietus visus žiedus nuplovė, todėl bitės medaus surinko labai mažai“, – blogo sezono priežastis įvardijo bitininkas.

Šiemet iš vieno avilio buvo prisukta tik apie 15 kg medaus. Tai ypač prasti skaičiai, nes, kaip sako O.Jasinskas, paprastai iš vieno avilio galima prisukti iki 30–40 kg, o jei metai ypač geri, iš avilio galima gauti net 90 kg medaus.

Vyras teigė, kad medaus kokybė priklauso nuo to, iš kur jis nešamas.

„Jei norėsi rapsų ar grikių medaus – jo bus prinešta tikrai daug, nes tokių laukų Lietuvoje yra galybė. Kur pastatysi avilius, tokio medaus maždaug ir sulauksi.

Taip pat labai priklauso, kokia linkme dirbi: ar tau reikia medaus kiekio, ar kokybės. Jei reikia kokybės, tada įprasta, kad to medaus daug ir nebus, o jei norisi kiekio, tada nektaras bus nešamas iš rapsų ir grikių laukų“, – patirtimi dalijosi bitininkas.

Pasivedęs mus kiek toliau vyras papasakojo ir apie pačią bitininkystės pradžią. Pasak jo, pirmosios bitininkės buvo meškos. Kadangi bitės dažniausiai įsikurdavo medžiuose, meškos įlipusios į juos išdraskydavo avilius, prisikabindavo medaus ir ant žemės primėtydavo korių.

„Tuos primėtytus korius žmonės susirinkdavo, išspausdavo. Visas medus išbėgdavo, o rankose likdavo vaškas. O kiek vėliau žmonės suprato, kad bitės bijo dūmų, ir ta bitininkystė kiek pasikeitė“, – pasakojo bitininkas.

Pasak vyro, bitės dūmų bijo dėl to, kad joms atrodo, jog dega miškas ir reikia gelbėtis.

„Joms atrodo, kad sudegs namai, sudegs miškas. Tada jos puola gerti medų ir jų pilveliai tampa pilni medaus. O kai jos geria medų, praranda instinktą gintis nuo meškų, kitaip tariant, ir nuo mūsų, nes žmones palaiko meškomis, todėl nekanda“, – pasakojo O.Jasinskas.

Dūmas, kurio bijo bitės, taip pat nepaprastas, bes bet kokio dūmo, pasak bitininko, bitės nebijo.

„Dūmas yra iš medžio vidaus, kai medis sudūlėja, pasidaro dūlys. Kitaip tariant, galime sakyti, kad tai supuvęs medis. Bitės nereaguoja į tabako dūmus, nes joms tai neįprasta. Tiesiog medieną prieš einant pas bites reikia gerai išdžiovinti ir tada jos nepuls“, – pasakojo vyras.

Kai žmonės pajuto, kad bites galima valdyti, jie nupjovė medį ir  su ten gyvenančiomis bitėmis parsinešė namo, o nupjauto medžio viršų uždengė šiaudais. Būtent taip, kaip sakė O.Jasinskas, atsirado pirmasis avilys.

Stovėdamas prie avilių ir pasakodamas apie bites vyras prasitarė nė neabejojantis, kad bitės tarpusavyje bendrauja, kalbasi ir net pasitaria, kuriuos korius avilyje reikia pildyti.

Kaip pasakojo O.Jasinskas, kartą padarytas toks eksperimentas.

„Toliau nuo avilio šeimininkas sugalvojo padėti medaus indelį ir pažiūrėti, kaip bitės į jį reaguos. Netrukus atskrido viena bitė, paragavo medaus ir nuskrido nuo dubenėlio. Nepatikėsite, bet netrukus prie dubenėlio sulėkė pusė avilio. Ką tai reiškia? Bitė nuskrido namo, pranešė kitoms bitėms apie atrastą lobį ir jos visos atskrido čia“, – neįtikėtiną istoriją pasakojo vyras.

Bitės yra tokios darbščios, kad prieš rinkdamos nektarą balzamuoja visą avilį.

„Bičių pikis yra biologiškai aktyvi medžiaga, kurią iš medžių pumpurų ir jaunų šakelių lapų surenka bitės. Pirmoji jų užduotis surinkus pikį – balzamuoti avilį. Avilyje yra šilta, apie 36,6 laipsnio, todėl pikis greitai išdžiūsta ir yra puiki avilį dezinfekuojamoji priemonė“ , – apie bičių surenkamą pikį pasakojo bitininkas.

Norėdamas, kad geriau suprastume dezinfekcines pikio savybes, vyras prisiminė ir dar vieną pavyzdį.

„Karo metais, kai reikėdavo atlikti operacijas palapinėse, žmonės paimdavo pikio gabalėlį ir padėdavo ant krosnelės. Jis garuodavo ir skleisdavo kvapą – taip garais būdavo dezinfekuojama visa palapinė“, – prisiminė bitininkas.

Vyras teigė, kad per trisdešimt bitininkystės metų jam yra tekę avilyje rasti tris peles, kurios įsmukusios į avilį tikėjosi paskanauti saldaus medaus.

„Įlindusi pelė į avilį krebžda, o tai erzina bites. Jos nieko nelaukdamos užpuola pelę ir ją mirtinai sugelia. Nugaišusi pelė lieka gulėti avilyje, tačiau pagalvokite, juk ten labai šilta, tad normalu, kad ji pradeda pūti ir kirmyti.

O ką tada daro bitės? Bitės pasitelkusios pikį ją balzamuoja, tada pelė tampa mumija ir tiesiog sudžiūsta. Kai randu, visada išimu iš avilio ir jos būna stebėtinai sveikos“, – apie dezinfekavimo pikiu stiprumą sakė O.Jasinskas.

Traukdamas iš avilio korius ir mums juos rodydamas vyras papasakojo ir apie pačių korių atsiradimą.

„Bitės ant savo pilvelio turi vaško  liaukas. Jei gamtoje yra nektaro, bitės pradeda gaminti vašką ir tada joms pradeda lįsti vaško žvyneliai. Jos žvynelius nuo savęs susirenka, sušildo ir avilyje sulipdo šešiakampę korio akutę“, – paaiškino vyras.

Jau norime paklausti, kodėl akutė yra būtent šešiakampė, vyras užbėga už akių ir pats greitai paaiškina: „Pagalvokite, kas būtų, jei bitės darytų apvalias akutes. Juk tai visiškai neekonomiška – pasigaminti kilogramą vaško joms kainuoja 4 kg nektaro ir 2 kg žiedadulkių, o į šešiakampes akutes paskui telpa daugiau medaus“, – paaiškino jis.

Pasiklausę apie medų ir bičių gyvenimą pasukome link O.Jasinsko jau paruošto medaus degustacijos stalelio. Kadangi pakilo vėjas, dar gavome po pledą.

Įsipylę karštos arbatos jau pradėjome laukti pirmojo medaus šaukštelio, o bitininkas pakabino po šaukštą pirmojo pavasarinio medaus.

„Pavasarinis medus – tai tas, kurį bitės surenka iš karklų, ąžuolų, klevų, kaštonų, obelų, kriaušių ir kiaulpienių žiedų“, – paaiškino O.Jasinskas.

Pavasarinis medus kiek tirštesnis, šviesios spalvos. Sakyčiau, toks įprastas mūsų namuose, kai nutariame jo įsidėti į arbatą su citrina.

„Medaus rūšių yra labai daug. Jų galima suskaičiuoti iki šimto, tačiau jei metai geri, galima rasti apie 15–16 medaus rūšių“ , – sakė O.Jasinskas.

Antrasis, kurį ragavome, – gudobelių medus mums pasirodė gana keisto skonio.

„Šis gerai veikia širdį. Patariama valgyti po širdies infarkto, sutrikus širdies ritmui, sergant tachikardija“, –  patarė bitininkas.

Kitas šaukštelis – akacijų medus. Jis šviesiausias, beveik baltas, su vos pastebimu kreminiu ar žaliu atspalviu. Šis medus net dvejus metus gali nesikristalizuoti ir yra vienas saldžiausių. Taip pat labai juntamas ir akacijų prieskonis.

O štai aviečių medus, pasirodo, ne toks saldus kaip akacijų, justi maža rūgštelė. Šiek tiek primena aviečių arbatą.

O.Jasinskis padavė ir liepų medaus šaukštelį. Vos paragavus primena vaikystę, kai mama jo duodavo peršalus ar skaudant gerklei. Žinoma, primena ir karščiavimą, nes puikiai numuša temperatūrą. Mama kaskart jo duodavo, kad greičiau numuštų karštį, ir liepdavo gulėti apsiklojus antklode iki kaklo.

Kitas medus – visiškai kitoks nei liepų. Lipčiaus medaus skonis turi medienos prieskonį, gali turėti amoniako kvapą. Jis– nesikristalizuoja ir yra skystas.

O mums lieka paragauti miško, rapsų, grikių ir pievų skonio medaus. Miško medus mums visai nepatinka. Tai iš miško suneštas nektaras, nors ir kvepia gėlėmis, yra vaistų skonio.

Rapsų medus. Paragavus atrodo, lyg valgytume sviestą. Labai riebus, tačiau, kaip patikino bitininkas, mažiausiai keliantis alergiją.

Grikių medus aštraus skonio bei kvapo, nes, kaip paaiškėjo, daugiau nei kiti turi geležies ir baltymų. Galiausiai  O.Jasinskis padavė šaukštą pievų medaus. Jis man pasirodė skaniausias. Labai saldus, šviesus, justi vaisių prieskonis.

Prisiragavus medaus visai apsalo širdis, nepadėjo net arbata. Pagalvojome, kad tikrai niekada iš tiek rūšių neatskirtume, kuris medus yra kuris.

„Medų atpažinti galima pažvelgus pro mikroskopą. Iš to, kokios pro mikroskopą matyti žiedadulkių dalelės“, – tuoj paaiškino bitininkas.

Prisiragavę ir dar nusipirkę vieną kitą indelį medaus sulipame atgal į autobusą ir jau galvoju, kaip grįžusi namo skanausiu pievų medaus.