„Kaip našlaitė nusiminus grįžo tuščiomis atgal...Brenda pušys per pusnynus, ir išbrist niekaip negal!“ Šie Salomėjos Nėries „Senelės pasakos“ žodžiai, turbūt, geriausiai nusako padėtį, į kurią pateko Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Lapkričio 22 dieną jis vyko su vizitu į Maskvą, kur ketino aptarti nesutarimus tarp Baltarusijos ir Rusijos. Kaip prieš vizitą susitikime su žurnalistais sakė pats prezidentas, „mes dar turime labai daug problemų, kurių neturi būti, kurios temdo kai kada mūsų santykius“.
Užsuko sklendes
Bet akivaizdu, kad tų problemų išspręsti taip ir nepavyko. O jos susijusios pirmiausia su nafta ir dujomis. Mat, nuo šių metų trečiojo ketvirčio Maskva, bausdama „jaunesniąją sesę“ už nesumokėtą skolą už dujas, smarkiai sumažino tiekiamos naftos apimtis, ir Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklos (NPG) pritrūko žaliavos. Prognozuojama, kad dėl to šalies BVP šiais metais gali sumažėti 2,6–3 procentais.
Beje Minsko ir Maskvos konfliktas dėl dujų kainos primena ir Lietuvos konfliktą su „Gazpromu“. Jis įsiliepsnojo šių metų pradžioje, nors ruseno ir anksčiau. Atsižvelgdama į krentančias energijos išteklių kainas, Baltarusija paskaičiavo, kad „teisinga“ kaina už dujas – 73 doleriai už tūkstantį kubinių metrų ir sumažino mokėjimus už kurą. Rusija priminė, kad sutartyje įrašyta kaina – 132 doleriai už šį dujų kiekį ir paskaičiavo, kad Baltarusijos nepriemoka tuo metu jau buvo 125 mln. dolerių. Bet Minskas ir toliau mokėjo žemesnę kainą. Nepavykus susitarti, Maskva ir ėmėsi drastiškų, praktikoje seniai išbandytų poveikio priemonių – užsuko sklendes.
Susitarti nepavyko
Prieš vizitą į Maskvą Baltarusijos vadovas, vildamasis, kad bus išgirstas ten, kur reikia, į Rusijos žurnalistus netgi prabilo apie SSRS griūtį V.Putino žodžiais: o gal?... Bet nepadėjo...
Portale „naviny.by“, apibendrinant pasibaigusio A.Lukašenkos vizito rezultatus, konstatuojama: „Kartais tylėjimas būna iškalbingesnis nei žodžiai. O kada tyli prezidentų spaudos tarnybos – tai daug ką pasako. Pasirodo, veltui deginome žibalą prezidento „Boeinge“, skridusiame maršrutu Minskas–Maskva–Minskas...“
Kad prezidentams susitarti nepavyko, liudija ir paviešinta informacija, jog nuo 2017 metų sausio 1 dienos Minskas planuoja padidinti rusiškos naftos tranzito kainą 20,5 procento.
Tikisi bičiulio paramos
Tikėdamasis kaip nors išbristi iš tų skolų „pusnynų“ A. Lukašenka lapkričio 28 dieną išskrido su planuotu dviejų dienų vizitu į Azerbaidžaną. Jis, aišku, puoselėjo viltį dar kartą gauti pinigų skolai padengti iš savo bičiulio Ilhamo Alijevo – juk dar 2010 metais šis paskolino 200 mln. dolerių, iš kurių 187 mln. buvo sumokėti „Gazpromui“. O tuo pačiu tikėjosi susitarti ir dėl vieno kito tanklaivio su nafta.
Precedentas juk yra: 84,7 tūkst. tonų azerbaidžanietiškos naftos spalio pabaigoje jau buvo atgabenta į Mozyrio NPG, bet gamykla milžinė prarijo ją kaip slibinas per pusantros paros, ir vėl iššiepė nasrus: duok. Bet duoti nėra iš kur. O ir su azerbaidžanietiška nafta ne viskas taip paprasta. Kaip skaičiuoja „naviny.by“ žurnalistas Aliaksandras Klaskovskis, alternatyva rusiškai naftai būtų „tik“ 283 tanklaiviai per metus.
Ir tie tanklaiviai juk neprisišvartuos Baltarusijos uoste – tad iš Odesos cisternose ją tektų atsivežti geležinkeliu. Tai – papildomos sąnaudos. O dar pataruoju metu kilusi trintis tarp dviejų broliškų šalių...
A.Lukašenkai tikrai nėra ko pavydėti: jam dabar tenka suktis kaip tam vieno garsaus filmo herojui, niekaip negalinčian apsispręsti, su kuria moterimi susieti savo tolimesnį gyvenimą. Jis bando laviruoti tarp Europos Sąjungos ir Maskvos, tarp Maskvos ir Kijevo, jau prabilusio apie Minsko susitikimo Rytų Ukrainos problemoms aptarti perkėlimą į kitą šalį, tarp Armėnijos, kurios ginkluotosios pajėgos jau džiaugiasi rusiškais „Iskanderiais“, ir Azerbaidžano, kuriam mielai parduotų savo karinę techniką, juo labiau, kad ir Azerbaidžano prezidentą ji domina, tarkim, raketų paleidimo sistema „Polonez“.
Tačiau ką bekalbėtų A.Lukašenka, pirmiausia jis stengiasi nesuerzinti meškos. Todėl viešėdamas Baku žodžius rinko labai atsargiai, vengdamas provokuojančios retorikos: „Mes niekam nekenkiame mūsų bendradarbiavimu“, – sakė A.Lukašenka, akivaizdžiai siųsdamas gerąją žinią V.Putinui – o tai nežinia, ką šis pagalvos. Ir tą demonstratyvų romumą, pasak A.Klaskovskio, galima suprasti kaip aiškų prezidento suvokimą, kad šalies ekonomikos išgyvenimo klausimus jam nori nenori teks spręsti su Maskva. Tik ar nesibaigs ta Baltarusijos vadovo diplomatija kaip tam Jurgiui iš lietuviško filmo „Laiptai į dangų“...
Vietoj naftos – apdovanojimas
Po A.Lukašenkos vizito į Baku, skirtingai, nei po vizito į Maskvą, tylos siena neatsitverta. Skelbiama, kad buvo pasirašytas visas paketas dokumentų dėl bendradarbiavimo sporto, švietimo ir agropramoninio komplekso plėtojimo srityse, socialinio ir ekonominio bendradarbiavimo programos priemonių planas iki 2025 metų, susitarimas dėl tarpregioninių ryšių užmezgimo tarp Gardino ir Gabalos rajono vykdomosios valdžios...
Tačiau apie naftos pripildytus tanklaivius, plaukiančius į Odesą, ir milijonus dolerių skolai padengti, savaime suprantama, tylima. Gal ta tyla – gera byla. Pamatysim. Bet panašu, kad šįkart atliekamų pinigų pas I.Alijevą neatsirado. Juk dabar ne 2010-ieji, Azerbaidžanas – viena iš labiausiai nukentėjusių šalių dėl kritusių naftos kainų. Tad šį kartą vietoj pinigų kaip kompensaciją I.Alijevas A.Lukašenai ant kaklo užkabino aukščiausią šalies apdovanojimą – Heidaro Alijevo ordiną.
Ekonomikos popieriai prasti
Bet juk ordinu liaudies (mėgstamas prezidento žodis) nepasotinsi. Ir A.Lukašenka tai puikiai supranta. O šalies žiniasklaida jau kelia aliarmą: „Ekonomikos popieriai prasti. Įdomu, kas už tai atsakys?“ – klausia „naviny.by“.
Ar tikrai pas kaimynus tie „ekonomikos popieriai“ tokie prasti? Juk jų dirvos gražiai suartos, gražiai apsnigtos, landzbergiai kolchozų neišardė ir fabrikų nesugriovė. Nemažai daliai lietuvių – sektinas pavyzdys. Ir įspūdingą karinį užsakymą Minsko ratinių vilkikų gamykla iš Jungtinių Arabų Emyratų ką tik gavo. Iš pirmo žvilgsnio – gyvenk ir džiaukis gyvenimu. O kaip iš tiesų gyvena šiandien paprasti Baltarusijos žmonės, tarp kurių juk nemažai ir mūsų brolių etnografinėse lietuvių žemėse.
Pirkiniai skolon
Štai Aliaksandras Jarošievičius tame pačiame portale rašo, kad smarkiai sumažėjus gyventojų pajamoms nedidelių Baltarusijos miestų gyventojai vis dažniau perka drabužius turguose išsimokėtinai, palikdami skolos raštelį.
„Maždaug kai jau artėja vasara, žmonės vis dažniau prašo: „Duokite už kryželį, duokite už kryželį!“ – pasakoja „naviny.by“ individualia veikla užsiimanti verslininkė iš Kobrino, kuri prekiauja vietos turguje drabužiais.
„Už kryželį“ reiškia atiduoti prekę pirkėjui, šiam įsipareigojant sumokėti už ją pinigus per vieną–du mėnesius.
„Daugiausia ateina tie patys žmonės, bet kartais prašo ir nepažįstami. Pasisako, kur dirba, palieka savo paso duomenis. Daugelis net siūlo pasą kaip užstatą“, – pasakoja verslininkė.
Dažniausiai žmonės prašydavo parduoti daiktų išsimokėtinai prieš naujųjų mokslo metų pradžią, kai reikėdavo rengti vaikus į mokyklą.
„Ypač daugiavaikės šeimos prašydavo duoti drabužių išsimokėtinai, žadėdamos atsiskaityti per du–tris mėnesius, kadangi nepajėgė išruošti į mokyklą visų vaikų iš vieno atlyginimo“, – pasakoja verslininkė.
Iš viso per mėnesį „už kryželį“ iš jos drabužių perka 10–15 žmonių. Vidutinė pirkinio kaina sudaro apie 50 rublių (1 Eur = 2,1 BYN, tad 50 rublių= 23,8 Eur. – Red.). Tiesa, yra pirkėjų, kurie ima prekę už 25 rublius išsimokėtinai, žadėdami atsiskaityti per du mėnesius.
„Pas mane kelnes už 250 tūkstančių (nedenominuotų rublių; atitinka 25 dabartinius rublius. – Red.) išskirsto dviems mėnesiams“, – pabrėžia individuali verslininkė iš Kobrino.
Pasak jos, dauguma pirkėjų paprastai grąžina pinigus už prekę iš karto arba dalimis.
„Būna, kad ilgai negrąžina, bet taip nutinka retai. Būna, kad ateina ir grąžina pusę (sumos. – Red.), o iš kito atlyginimo – likusią dalį. Būna – grąžina visą sumą iš karto. Kaip kam išeina“, – tęsia savo pasakojimą verslininkė.
Ji priversta prekiauti išsimokėtinai, kad galėtų bent šitaip parduoti savo prekes.
„Aš geriau atiduosiu žmonėms, kad jie man po mėnesio pinigus grąžintų, negu sėdėsiu „ant nulio“, – pažymi moteris ir priduria, kad Kobrine taip dirba visi verslininkai, prekiaujantys drabužiais.
Žmonės nebeturi pinigų
Pasak tūkstančius Baltarusijos verslininkų vienijančio respublikinio visuomeninio susivienijimo „Perspektyva“ vadovo Anatolijaus Šumčenkos, toks vaizdas būdingas nedideliuose šalies miestuose, o pagrindinė priežastis – didelis gyventojų pajamų sumažėjimas. Oficialūs duomenys rodo, kad per devynis šių metų mėnesius baltarusių turimos realiosios piniginės pajamos (atskaičius mokesčius, rinkliavas ir įvertinus infliaciją), lyginant su praėjusių metų rodikliu, sumažėjo 7,2 procento. Tai didžiausias pajamų sumažėjimas per pastarąjį 21 mėnesio laikotarpį.
„Prekybos nėra visai. To nebuvo mažiausiai dešimt metų... Priežastis – tai, kad gyventojų pajamos katastrofiškai sumažėjo. Kalbant paprastai, žmonės neturi pinigų“, – pažymi A.Šumčenka.
Jo nuomone, artimiausiu metu situacija su gyventojų pajamomis, o reiškia, ir su prekyba, tikrai nepagerės.
„Visa mūsų ekonomika laikėsi iš naftos dolerių. Kada naftos kainos nukrito, sumažėjo mūsų pajamos. Tuo, kad naftos kainos padidės, aš netikiu. Tai yra, mes tapome to modelio, kurį sukūrė A.Lukašenka, įkaitais. Mes priklausomi ne nuo savo galvos, o nuo žaliavos“, –pažymėjo A.Šumčenka.
Tad ar neišsipildys vieno straipsnio komentuotojo pranašystė: „Tfu, blyn. Juokas pro ašaras. Jaučiu, ateis ta valanda, kada „Va bank“ (Minske leidžiamas nemokamas reklaminis laikraštis. – Red.) mirgės tokiais skelbimais: „Perku kelnaites išsimokėtinai“.
Na, broliams baltarusiams tokios lemties mes tikrai nelinkime.
Pastebėsime, kad užvakar, lapkričio 30 dieną, tarptautinei naftą eksportuojančių valstybių organizacijai (OPEC) Vienoje susitarus sumažinti naftos gavybą 1,2 mln. barelių per parą (iki 32,5 mln. barelių per parą), naftos kainos vėl pradėjo kilti. Bet ar tai išgelbės Baltarusijos ekonomiką, kai NPG dirba nepilnu pajėgumu ir neaišku, ar Rusija dar atsuks sklendę iki galo, ar besugrįš tie naftos doleriai, parodys ateitis. Aišku tik viena: kumščiu trankant stalą ir ieškant kaltų ekonomikos dėsnių nepakeisi.
Parengė Leonas Grybauskas