Tuo metu spaudoje pasirodo draudimo bendrovių pranešimai, kuriuose akcentuojama, kad situacija sunkvežimių, atliekančių pervežimus užsienio valstybėse, draudimo rinkoje liūdnos tendencijos ir ateityje vėl planuojamas draudimo kainų augimas. Vežėjus tokios žinios šokiravo, o į asociaciją „Linava“ besikreipę transporto įmonių atstovai pateikė svarius argumentus, kodėl kainos neturėtų augti, nekalbant apie tai, kad jau dabar jos per didelės.
Žiūri su pavydu į kaimynus
Lietuvos vežėjai, kaip ir visi transporto priemonių valdytojai, draudžia savo transporto priemones privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Kuomet transporto priemonė eksploatuojama ne tik Lietuvoje, tenka gerokai patuštinti įmonės sąskaitas, o žvilgtelėjus į kaimyninių šalių draudimo įkainius, Lietuvos verslo atstovams belieka varvinti seilę – mūsų rinkoje kainos gerokai didesnės.
Vykstant į užsienio valstybes vežėjai neišvengiamai turi įsigyti draudimą ir žaliąją kortą, kuri jau tampa tarsi keiksmažodžiu transporto sektoriuje. Visa tai dėl to, kad draudimo kompanijos dažniausiai nemaloniai nustebina vežėjus pateikdamos jiems draudimo įmokų dydžius, kurie svyruoja nuo 1000 iki 6000 eurų. Standartinis pasiūlymas vežėjams siekia 3000 eurų metams už vieną vilkiką.
Dažnas Lietuvis vežėjas su pavydu žiūri į kaimyninių šalių draudimo pasiūlymus. Čia draudimo kainos vilkikams, dirbantiems užsienyje, analogiškose rinkose, retai perkopia 1000-1200 eurų ribą. Gauti minėtą pasiūlymą Lietuvoje – tarsi laimėti loterijoje, nes tokių pasiūlymų apskritai būna retai.
Lietuvos įmonės perkėlusios dalį savo parko į kitas šalis ar turinčios ten atstovybes, negali suprasti, kodėl analogiškas istorijas turinčios transporto priemonės yra draudžiamos skirtingais įkainiais. Keletas kompanijų pateikė dokumentus, kuriuose matosi, kad drausti tokį pat vilkiką metams Latvijoje yra maždaug 1000 eurų pigiau.
Kita kompanija pateikė savo parko išlaidų analizę, pagal kurią draudimo įmoka vienam vilkikui per metus padidėjo daugiau nei 700 eurų.
Vieni įtaria kartelinį draudimo bendrovių susitarimą, kiti kalba apie prastą žalų administravimą ir dėl to atsirandančias išlaidas.
Nors žalų vengia – kainos vis tiek kyla
Daugiau kaip 50 transporto priemonių parką valdančios UAB „Milavita“ direktorius Antanas Milašauskas jau senokai nesupranta kas darosi draudimo rinkoje ir tikina, kad yra situacijos įkaitas, nes draudimas yra privalomas, o šią paslaugą teikiančios bendrovės tarsi susitarusios dėl kainų: „Būna taip, kad ateini į draudimo įmonę ir pasako, kad jūsų žalingumas mažas, mes duosime jums greitai pasiūlymą. Kita dieną – jau kalba kitaip arba nedraudžia. Aš manau, kad, be abejonės, jie tarpusavyje (red. draudimo bendrovės) tariasi ir egzistuoja kažkokie susitarimai. Kas ką nori, tas tą daro ir jei mes toliau tylėsime, aš nežinau, kas ir kokios kainos bus toliau“.
A.Milašauskas pateikia ir gaunamus kainų pasiūlymus: „Aš tikrai dirbu sąžiningai ir stengiuosi, kad tų žalų būtų kuo mažiau, bet tiek daug už transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą per 20 metų dar nesu mokėjęs – jei anksčiau ketvirčiui kaina buvo 250 eurų, tai dabar jau 635 eurų (2540 eurų metams) už transporto priemonę. O ilgą laiką dirbu tais pačiais maršrutais“, – apie tai, kad kainos kyla kartais, o logiškų priežasčių tam paaiškinti nėra, užsimena pašnekovas.
Dėl tokios situacijos galvą suka ir UAB „Hoptransa“. Įmonė nuosekliai eile metų dirba draudiminių žalų ir įvykių mažinimo klausimu, skirdama didelį dėmesį vairuotojų periodiniam instruktavimui, papildomų techninių priemonių įvedimui ir nepertraukiamu darbu su draudimo bendrove tarpininkaujant brokeriui. Remiantis paskutinių metų draudiminių įvykiu statistika (kuri yra stabiliai nesikeičianti), įmonė nemato priežasčių kodėl draudiminė įmoka transporto priemonei turėtų keistis.
Tuo metu Kauno vežėjų klubo prezidentas Artūras Rutkauskas atkreipia dėmesį į ypač išaugusias draudimo kainas važiuojantiems į Didžiąją Britaniją. Anot jo, jei prieš porą metų už metinį draudimą vienam vilkikui vežėjai mokėjo apie 2 000 eurų, tai dabar gauna pasiūlymus viršijančius 5 000 eurų. „Manau, kad didžiausia problema yra ydinga žalų skaičiavimo metodika, kuomet skaičiuojamas žalų skaičius, o ne jų mastas. Pavyzdžiui sudaužytas kitos transporto priemonės veidrodėlis prilyginamas didžiulio masto avarijai,“ – tikina A. Rutkauskas. Pasipiktinimo neslepia ir UAB „Transgesta“ vadovas Vidmantas Užpalis. „Mūsų įmonė valdo 70 transporto priemonių parką. Pagal tai, ką dabar siūlo draudikai, paskaičiavome, kad mūsų visa įmonė vieną kalendorinių metų mėnesį turi dirbti vien tam, kad būtų padengtos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimų įmokos“, – teigia V. Užpalis. Anot jo, draudikai kelia kainas be išankstinio įspėjimo ir jis nesupranta draudikų paaiškinimo dėl kainų kilimo motyvuojant naujomis rinkomis, kuriose dirba vežėjai. Jo vadovaujama įmonė iš esmės tais pačiais maršrutais važiuoja ir savo veiklą diferencijavusi jau daugiau kaip 10 metų, vykdo tuos pačius darbuotojų mokymus, tačiau kaina vis tiek kyla.
Administravimo spragos?
Kitas svarbus aspektas, kuriuo yra nusivylę nemaža dalis vežėjų, tai – suteikiamų paslaugų kokybė. Primityviai kalbant, galima teigti, kuo besidraudžiančio padaryta žala mažesnė, tuo realiau tikėtis ir mažesnių draudimo įmokų tiek jam pačiam, tiek visam sektoriui.
Tačiau ne vienas vežėjas teigė susidūręs su atsainiu draudimo kompanijų požiūriu į darbą, dėl ko padarytos žalos dydis būna neadekvatus eismo įvykiui, o dėl to gerokai brangsta ateinančių metų įmokos. Tai ypač aktualu užsienio valstybėse, kuriose įvyksta nemažai sukčiavimo atvejų ir tuomet pinigai išmokami veltui. Įvykus eismo įvykiui yra atlyginama nukentėjusiems padaryta žala ypatingai nebandant sumažinti draudimo išmokos.
Kaip vieną iš pavyzdžių, norėjęs likti neįvardintu vežėjas, pateikia įvykį Italijoje. Tuomet greitkelyje vilkikui sprogus padangai iš karto atvyko policija, užtvėrė kelią, jį sutvarkė ir atnaujino eismą. Į draudimo bendrovę kreipėsi net dešimt lengvųjų automobilių vairuotojų, kurie teigė, kad jiems dėl šio įvykio buvo apgadinti automobiliai. Draudimo bendrovė išmokėjo pinigus visiems lengvųjų automobilių savininkams. Tikėtina, kad nemažos dalies išmokų buvo galima išvengti atidžiau administruojant įvykį.
Pravažiuojantiems pro šalį tereikėjo prisiminti ar jų automobilis neturi smulkių apgadinimų ir galimybės sukčiavimui tapo atviros. Galiausiai tokius draudimo bendrovių išmokas padengia vežėjai, mokėdami dideles draudimo įmokas.
Dažnių apskaita ir atidėjimas
Draudikai didėjančius įkainius motyvuoja ypatingu Lietuvos vežėjų rizikingumu, nors ir patys pripažįsta, kad kaimyninių šalių vežėjai, dirbantys tose pačiose tarptautinių pervežimų rinkose, už privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą moka mažiau.
Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ turimomis žiniomis įmokos nustatomas ne tik pagal patvirtintas ir išmokėtas žalas, tačiau į skaičiavimus įtraukiamos ir rezervuotos sumos, kurios gali būti ir neišmokėtos.
Jų apskaita kelia abejonių. Skaičiuojamas įvykių dažnis dažnai neatspindi realios situacijos kiekvieno vežėjo atveju. Yra ir daugiau problemų. Vežėjai jau dabar pradeda registruoti sunkvežimius kaimyninėse valstybėse. Paskui gyventojus emigruoti pradeda ir verslas, o kartu ir sumokami mokesčiai. Kitose Europos Sąjungos šalyse veiklos sąnaudos tiesiog yra mažesnės.
