2,5 euro. Tiek vaikinas sumokėjo už knygą, išleistą paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Štai taip. Kažkas į Vilniaus knygų mugę traukia dėl vienos knygos, o kažkas iš jos grįžta vos pavilkdami ne tik sprogstančius nuo leidinių maišus, bet ir kojas.
Vienur – tuščia, kitur – sausakimša
Tik 10 eurų. Tik tiek grynųjų įsimetus į piniginę įmanoma knygų mugėje ką nors nusipirkti? Žinoma, naujausiems leidiniams tiek pinigų tikrai neužteks. Tačiau pamiršusieji padaryti tai, ką privalėtų padaryti išeidami iš namų – išbrukti iš kuprinių ar rankinių mokėjimų korteles, mugėje pasigailės.
Tos kortelės, kaip giliai bebūtų nukištos, vis tiek kelia siaubingą pagundą išlaidauti. Ypač toje parodų rūmų salėje, kur naujienomis gundo grožinės literatūros leidyklos. Ir kur pačios didžiausios dėl knygų pakvaišusių žmonių spūstis.
O kol jie ten stumdosi ir vargsta, galima pasižvalgyti, ką gi įsigijus už tuos 10 eurų kitose leidyklose.
Senos ir nelabai senos senienos
Jei nepriklausomam knygynui „Mint Vinetu“ skirtame užkampyje parodos lankytojai pradėtų akimis skenuoti suguldytų leidinių nugarėles, tikrai pamatytų ir Čingizo Aitmatovo knygą „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Ir nusipirktų ją už kokius tris eurus.
„Da Vinčio kodas“, „Divisadero“, „Dinos knyga“, „Žaidžiame klases“ ir taip dar kelios dešimtys vieniems – nerealiųjų, kitiems – gal nė nežinomų knygų, kainuojančių po 4, 5, 6 eurus.
Kažkaip apsisuka protas, nes įpratus ant knygų nugarėlių matyti dviženklių skaičių įspaudus, tokios kainos atrodo visai nedidelės. Juoba kad ant kai kurių leidinių yra likę ir senąja mūsų valiuta nurodytos kainos, pavyzdžiui, 31 litas. Kiek čia bus eurais? Kone 9.
Lentynos, kuriose knygos po 1 eurą, pasak „Mint Vinetu“ besidarbuojančio Jono, mugėje ištirpsta greičiausiai. „Jas dažniausiai ir reikia iš naujo pripildyti“, – patikino.
Nagi nagi, o kas jose? Akis bado „Bridžita Džouns: ties proto riba – antroji Helen Fielding „dienoraščio“ knyga. Ir dar koks šimtas tikrai neblogų romanų.
Greta jų lentynose išrikiuotos leidyklos „Vaga“ nuo 1986-ųjų leistos „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ knygos. Jei žmogus išsirenka vieną iš jų, moka 3 eurus, jei tris knygas – už kiekvieną po porą eurų.
„Visas šias knygas mums sunešė vilniečiai. Būna, kad jie mainais pasiima kitų knygų, būna, kad už padovanotas mums knygas juos teisiog pavaišiname kava“, – sakė knygynui talkinantis Zigmas Pakštaitis.
Jo teigimu, ir jis pats į „Mint Vinetu“ atneša savo knygų – kai tik joms namie ima trūkti vietos.
„Su knygomis elgiuosi brutaliai – leidžiu joms judėti. Persipildė lentynos? Perrenku ir išnešu iš namų. Bet pasilieku tas, kurios turi ilgalaikės vertės, pavyzdžiui, negaliu išsižadėti Fiodoro Dostojevskio „Brolių Karamazovų“, – kalbėjo Z.Pakštaitis.
Komercinis ar kultūrinis renginys?
„Mint Vinetu“ knygynui skirtos lentynos užima bene 6 kvadratinių metrų plotą. Greta sutupdyti ir kiti „padėvėtų“ knygų pardavėjai taip pat didesne erdve negali pasidžiaugti.
Tuose užkabariuose žmonės zvimbia kaip musės pienuotame stiklainyje. Ir visi būtinai ką nors perka: už eurą, už penkis ar kokias keturias knygas už visus dešimtį eurų.
O kiek pats Z.Pakštaitis mugėje paklojo pinigų? „Jau išleidau 50 eurų, – pratarė. – Ir naujų pirkau, ir seną radau, kurios senokai ieškojau. Pavyzdžiui, trūko vienos Günterio Grasso knygos iki pilnos kolekcijos.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Luiso Borgeso „Visuotinę nešlovės istoriją“, – ją pirkau. Dar būtinai nusipirksiu ir Arvydo Šliogerio knygą „Niekis ir esamas“. Medžiojau ją penkerius metus. Žmonės buvo už ją pasiryžę ir 200 eurų mokėti. Tačiau tie, kurie šią knygą turėjo, niekam nepardavė.
Dabar ją iš naujo išleido „Apostrofos“ leidykla. Ir kaina nėra milžiniška – siekia 25 eurus“.
O štai apie knygų mugę kaip renginį Z.Pakštaitis turi savitą nuomonę. Esą, jis pamažu iš kultūrinio pavirto į komercinį.
„Per trejus metus ploto nuomos kaina padvigubėjo.
Mes mokame už tai, kad gauname prekybai vietą, žmonės – už tai, kad galėtų patekti į renginį, o po kloja didelius pinigus ir už pačias knygas“, – užsiminė.
Parašai: „Pakvieskime H. Murakami“
„Mi ru da“. Taip japonas Inoue katakanos abėcėle išvedžioja vardą „Milda“.
Norinčių užsirašyti japoniškai savo vardą prie Japonijos ambasados stendo – eilė. Smalsaujančių ties knygų lentynomis – gerokai mažiau.
Mažiau, nes Japonijos ambasada juk ne leidykla. Tačiau į knygų mugę ji suvežė dalelę savo bibliotekos – visas Harukio Murakami lietuviškai išleistas knygas bei angliškas, kurias iš Anglijos atsiuntė Japonijos fondas. Vėliau visi šie leidiniai bus išdalinti bibliotekoms.
„O štai čia – naujiena. Prieš keletą dienų – vasario 23-čiąją – Japonijoje buvo išleista pati naujausia H.Murakamio knyga „Riterio ordino vado nužudymas“, – ambasados darbuotoja Milda ištiesė ranką į nuorodą: lentynoje įrėmintą užrašą su naujuoju knygos pavadinimu.
Nežinia, kiek dar praeis laiko, kol šis leidinys pasieks skaitančiuosius H.Murakami lietuvių kalba.
Tačiau kitos naujos jo knygos ilgai laukti tikrai nebereiks. Šiuo metu, anot Mildos, leidykla „Baltos lankos“ verčia ese rinkinį apie tai, kaip „rašytojas tapo rašytoju“.
Nebėra pigių leidyklų
Šv. Kryžiaus Jono poema „Tamsi naktis“ ir dar pora leidinių, kurių temos susijusios su depresija. Tai – Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos kunigo, „Marijos radijo“ programų direktoriaus Povilo Narijausko pirkinys mugėje.
„Knygas perku tikslingai – tokias, kokių man reikia rengiantis tam tikrai temai. Nes kitokiam skaitymui sunku būtų rasti laiko.
O kiek už jas tiksliai sumokėjau, net neprisimenu. Tikrai nemažai. Tiesiog nebėra pigių leidyklų“, – pratarė kun. Povilas.
Vaikų salėje – ne tik vaikiškos kainos
15 eurų. Tiek Birutė paklojo pinigėlio už keturias „Nieko rimto“ leidyklos knygas.
„Skaitysiu jas 2 ir 4 metų vaikams, kuriuos padedu auginti. Tačiau specialiai į šios leidyklos stendą atėjau norėdama nusipirkti Selemono Paltanavičiaus knygą apie gamtą „Metų ratas“. Ji mugėje kainuoja 7,5 euro. Nemažai. Bet labai jos man reikėjo.
Dirbu su vaikais. Vaje, žinau, kad kai kurie jų nepažįsta gamtos. Tad aš vietoj mobilaus telefono jiems įduodu knygą“, – atviravo Birutė.
„Nieko rimto“ leidykla mugėje visada yra lyg vaikų karalaitė. Yra ir brangių jos knygų, ir seniau išleistų, kurioms – plonytėms – pakanka ir 1 euro, storesnėms – ir 3, 5 ar 7 eurų.
Apskritai šios leidyklos užimamoje salėje kone visi vaikai ir tėvai tampo knygų ir knygelių prikrautus raudonus maišus.
Deryboms – euras
Tačiau knygų mugė – ne ta vieta, kur lengva derėtis. Gal net neįmanoma.
„15 eurų? O gal galite nuolaidą suteikti?“ – tris krepšius knygų prikrovusiai moteriškei sunkiai sekėsi suminkštinti „Baltų lankų“ leidyklos mokslinio padalinio išleistomis knygomis prekiaujančio Dmitrijaus širdį. „Negaliu“, – šypsena derybose nė kiek nepagelbėjo. Tačiau Dmitrijus padarė tai, kas suglumino: išsitraukė iš kišenės eurą ir iš moters už knygą paėmęs 14 eurų, pastarąjį įdėjo į kasos aparato „ryklę“.
Nes tai – matematika. Tai – vadovėlis, mokymo priemonė, o gal net laisvalaikio knyga: naujiena, kuri ją į rankas paėmusiam žmogui tampa „knyga pagal paskirtį“.
Pabaigai – apie meilę
O ką patarti tiems, kurie mokėjimo kortelėse dar neišleido visų pinigų, bet pabaigai norėtų atsipūsti?
Ko gero, reikėtų liautis apsimetinėjus. Ir ne tik stabtelėti prie „Svajonių laiko“ knygų, bet ir palikti jų pardavėjoms pinigų.
Tai „kostiumuoti“ meilės romanai. Tokie, pasak Daivos Cibutavičienės, kurie visada baigiasi laimingai. Kurie turi ir dramos, ir detektyvo bruožų, bet vis tiek išsaugo svarbiausią siužeto giją, ant kurios veriamas pasakojimo vėrinys. O tai yra meilė.
Jei dvi ar net trys dailiai supakuotos knygos tekainuoja 14 eurų, kodėl jų neprisipirkus? Kodėl nesusisukus į šiltą antklodę ir jų nepaskaičius?
Pasak D.Cibutavičienės, tai knygos, kurias skaito ne tik namų šeimininkės. Ir tikrai – ne tik moterys. Jas atsiverčia žmonės tam, kad užsimirštų. Skaito tie, kurie, pervargę nuo skaičių, sunkių darbų ar verslo iššūkių, tiesiog nori pasibūti šiek tiek kitokiame – tikrų ir išgalvotų jausmų pasaulyje.
