„Naujame mieste ėmiau orientuotis labai greitai: čia stotis, ten katedra, o ten – kavinė, kurioje galima paragauti garsiųjų Hertongenbošo desertų – šokoladu aplietų rutulių su kremo įdaru“, – pirmąsias savo dienas naujoje vietoje prisimena lietuvė ir nusišypso. Atvykus į Olandiją jai iš karto įspūdį paliko ne tik gardumynai, bet ir aktyviai sportuojantys vietos gyventojai, kurie labai rūpinasi aplinkos švara ir tvarka.
Taromatas – greta duonos ir vaisių
Į Olandiją D. Stankevičiūtė atvyko gavusi darbdavio pasiūlymą persikelti į šioje šalyje veikiantį tarptautinės kompanijos centrinį biurą. Kolegos lietuvę priėmė labai šiltai ir draugiškai, daug ką paaiškino ir patarė. „Antai per įkurtuvių vakarėlį sužinojau, kad iš parduotuvės galiu pasiimti dvidešimt keturis butelius alaus su visa dėže. Svarbu, kad vėliau dėžę su tuščia tara grąžinčiau atgal į parduotuvėje esantį taromatą“, – teigia D. Stankevičiūtė.
Hertongenboše ji pirmą kartą susipažino su vakarietiška užstato grąžinimo sistema ir pajuto jos privalumus. „Kai grįžau namo į Lietuvą, labai apsidžiaugiau, kad ir Vilniuje, Kaune ir kitur taip pat veikia taromatai, į kuriuos paprasta įdėti pakuotes ir atgauti užstatą“, – pastebi buvusi emigrantė, tačiau kartu pripažįsta, kad lietuvių požiūris į švarą ir aplinkosaugą dar nėra toks brandus kaip olandų.
„Įsivaizduokite, Olandijoje taros surinkimo punktas veikia parduotuvės viduje, prie pat duonos ir vaisių skyrių. Jeigu gyventojai į taromatą neštų nešvarius butelius su gėrimų likučiais, parduotuvės erdvėje tvyrotų smarvė. Niekas nenorėtų eiti pirkti maisto produktų, ten, kur dvokia išrūgomis ir pelėsiu. Olandai supranta, kad švara yra ne tik parduotuvės, bet ir jų pačių rūpestis“, – aiškina D. Stankevičiūtė.
Lietuvoje įpročiai nepasikeitė
Į Lietuvą grįžusi mergina aiškiai pastebi, kad būtent atsakingo šeimininko požiūrio trūksta lietuviams.
„Neslėpsiu, jog kartais Vilniuje įžengusi į taromato patalpą, užsispaudžiu nosį – norisi apsisukti ir sprukti laukan. Galbūt kai kas pasakys, kad Olandijoje be reikalo švaisčiau gamtos išteklius, tačiau išmokau sąžiningai praplauti kiekvieną alaus skardinę ar buteliuką nuo limonado, taip pat tuščius jogurto indelius ir kitą pakuotę.
Pirma, spintelėje prie šiukšlių dėžės nebuvo blogo kvapo.
Antra, Olandijoje kiekvienas vaikas gali pasakyti, kad švarias šiukšles lengviau perdirbti“, – savo patirtį atskleidžia pašnekovė ir čia pat prisipažįsta, svetimoje šalyje iš pradžių nežinojusi, kad į taromatus galima priduoti ne tik stiklinius butelius, bet ir plastiko pakuotes.
D. Stankevičiūtė teigia, kad grįžus į Lietuvą įprotis rūpintis švara niekur nedingo. „Mano virtuvės spintelėje po kriaukle stovi tik švarūs buteliai. Jeigu laiką leidžiame gamtoje ir neturime galimybės pakuočių praplauti, tada bent iškratome visus gėrimo likučius. Dėl to niekam nekyla sunkumų – nei man, nei mano vyrui“, – konstatuoja aktyviai laiką mėgstanti leisti mergina.
Tiksliai žinojo, kur nori dirbti
Būtent dėl vyro, šeimos ir gražios lietuviškos gamtos D. Stankevičiūtė grįžo namo. „Olandijoje dirbau tarptautinėje kompanijoje, mokėjo gerą atlyginimą, kilau karjeros laiptais, pažinau šalį, kultūrą. Tačiau visada žinojau, kad ši šalis man yra laikina stotelė, nors ir labai patogi gyventi“, – atskleidžia verslo analitikė.
Pašnekovė pažymi, kad grįžti namo skatino ir geros žinios iš Lietuvos, kad šalyje savo biurus steigia ir plečiasi tarptautinės bendrovės.
„Kai persikrausčiau į Lietuvą, jau tiksliai žinojau, kur noriu dirbti. Be abejo, išsiunčiau ne vieną laišką su gyvenimo aprašymu į skirtingas tarptautines kompanijas, dalyvavau darbo pokalbiuose. Galiausiai sulaukiau net dviejų labai patrauklių darbo pasiūlymų per vieną dieną. Nors persiplėšk“, – juokiasi Vilniuje dabar gyvenanti D. Stankevičiūtė.
Džiaugiasi aktyviais žmonėmis
Merginai labai patinka, kad atšilus orams darbą ji lengvai pasiekia dviračiu – užtrunka vos 15 minučių. „Šioje srityje Vilniui iki Olandijos miestų dar toli. Aš norėčiau, pavyzdžiui, kad greta Kalvarijų gatvės nusidriektų lygus dviračių takas, nebūtų jokių bortelių, išdaužytų plytelių ir kitokių kliūčių. O dabar tenka važiuoti labai atidžiai“, – pastebi D. Stankevičiūtė.
Ji džiaugiasi, kad Vilniuje kasmet daugėja dviratininkių, bėgikų ir kitaip aktyviai laisvalaikį leidžiančių žmonių. „Kai žmogus juda, sportuoja, jis ima daugiau dėmesio skirti sau, savo savijautai ir aplinkai. Mums su vyru daug smagiau važinėtis dviračiais ar išeiti pasivaikščioti, negu kiurksoti prie televizoriaus. Pasivaikštome po parką, pabendraujame, atsikratome įtampos ir streso, – tikina D. Stankevičiūtė, – Visada sakau, kad gyvenimas užsienyje praplečia pasaulėžiūrą, tačiau, kad suprastum paprastus ir svarbius dalykus, nebūtina keliauti į pasaulio kraštą“.
Pasak jos, rūpintis savo šeima, bendruomene ir aplinka galima čia ir dabar.
