Reikia kuo didesnės pridėtinės vertės. Tokią nuostatą ūkininkams kala į galvą politikai ir ekonomistai skatindami imtis gamybos.
Tačiau kai kurie žemdirbiai tai daro be jokių raginimų. Ir sėkmingai parduoda tai, ką pagamina.
Pirmiausia buvo žemė
Avietės, braškės, gervuogės, serbentai, slyvos, kriaušės, obuoliai. Tokios gėrybės šiltuoju metų laiku auga ir noksta netoli Kauno, Tvarkiškių kaime, įkurtame Mindaugo ir Vitos Šlapkauskų ūkyje.
„Abu su žmona maždaug prieš 15 metų persikėlėme gyventi iš Kauno į mano tėviškę Tvarkiškiuose. Iš pradžių sodyboje tik žolę nušienaudavome, nes važinėdavome į darbą Kaune.
Vita yra pedagogė – matematikė-informatikė, aš dirbau ir tebedirbu žemės ūkio technikos servise. Šios pareigos niekur nedingo, nes vien iš ūkio neįmanoma pragyventi, neišsižadėjome savo ankstesnių darbų“, – pasakojo M.Šlapkauskas.
Anot jo, uogos užvaldė mintis tada, kai sodybos kaimynai sumanė parduoti žemę. Ją nusipirkus teko sugalvoti, ką veikti.
Iš pradžių buvo užsodinta 30 arų aviečių ir uogas pavyko parduoti. Tuomet avietyno plotas buvo padidintas iki hektaro, vėliau – dar daugiau. Taip šeima ir yrėsi tolyn sodindama kitokius uogienojus bei vaismedžių sodą.
Anot M.Šlapkausko, pinigais nelijo, todėl teko imti paskolas iš bankų, nes reikėjo techniką pirkti ir sodinukus.
Visos pajamos, gautos pardavus uogas, buvo investuojamos į ūkį. Mat reikėjo ir sandėlio, ir perdirbimo cecho, ir šaldiklių.
Todėl kas rudenį į sandėlį sukraunama apie 40 tonų obuolių ir kriaušių, šaldytų uogų – apie 4 tonas. Dar daugiau priverdama uogienių, tyrių, sirupų, prispaudžiama sulčių.
Dalis jų tampa „Linkėjimais iš kaimo“ ir yra išrikiuojama „Maxima“ parduotuvių lentynose, iš viso – 10 rūšių produktai.
Ūkininkauja tausojamai
Tai, kas uždera Šlapkauskų ūkyje, vos nuskynus atsiduria arba ant prekystalių ūkininkų turgeliuose, arba patys ūkininkai užsisakiusiems internetu pirkėjams suveža tai į namus.
Tuo metu šaldytų uogų didžiausios užsakovės yra konditerijos įmonės – jos uogomis gardina tortus ir pyragus.
Šiuo metu darbai sode ir uogynuose jau įsisiūbavo. Būtina vaismedžius nupurkšti, kol jie dar nežydi, ir nuo ligų, ir nuo kenkėjų. Tačiau tai daroma tausojamai. Mat ūkis – vienas iš programos „Nacionalinė maisto kokybė“ dalyvių.
„Nesu ekologė, ne miške juk gyvename. Bet ekologai tikrai neįžvelgtų didelių skirtumų. Nes vaisius ir uogas auginame tausojamai, pagal nustatytus standartus, kurie keliami nacionalinės maisto kokybės produktams. O tai reiškia, kad ir tręšiama, ir nuo ligų ar kenkėjų purškiama saikingai“, – kalbėjo V.Šlapkauskienė.
Anot šeimos, jau pats laikas ravėti braškes. „Samdome tam žmonių. Bet yra ir nuolat dirbančių ūkyje. Tai – ir mano tėtis, ir pora vietinių gyventojų. Nuolatinė darbuotoja yra ir pardavėja. Be jos vieni patys negalime išsiversti“, – sakė M.Šlapkauskas.
Dalis derliaus atsiduria ir mokinukų rankose – pagal programą „Vaisiai ir uogos mokykloms“ jiems gabenama ir obuolių, ir uogų.
Tad šiuo metu vaiskrūmiais ir vaismedžiais ūkininkai yra apsodinę 11 hektarų žemės. Dalis jos nuomojama, dalis – savos.
„Mes ir norėdami negalėjome rinktis grūdininkystės. Žemė – derlinga, bet ką nuveikti 6 hektaruose su grūdais?
Todėl ir atsigręžėme į uogininkystę. Tokį verslą, kuriame darbų ratas sukasi be sustojimo: pradedame darbus balandį, o baigiame – kitą pavasarį“, – šyptelėjo V.Šlapkauskienė.
Gabena ir į užsienį
„Eksportui mūsų gamybos apimtis per maža. Tačiau užsienyje gyvenantys lietuviai skambina, rašo – užsisako ir uogienių, ir sulčių, ir kitokių gaminių.
Dar dažniau visa tai jiems superka Lietuvoje likę artimieji. Todėl ne siuntinį suruošiame – mikroatobusus visko prikrauname“, – pasakojo V.Šlapkauskienė.
Ūkyje užaugintos uogos ir vaisiai perdirbami taip, kaip ir senovėje – nei sirupuose, nei uogienėse nėra jokių kitų sudedamųjų dalių, tik uogos arba jų sultys ir cukrus.
„Kol kas užsakymus dar sunku prognozuoti, tad ir gamybos kiekį. Būna, išverdame kriaušių ir bruknių uogienę, kurią gana greitai išgraibsto.
O štai praėjusį sezoną jos dar ir liko. Jei kokios peršalimo ligos įsismarkauja, aviečių uogienė gana greitai ištirpsta“, – pasakojo ūkininkė.
Vienas paprasčiausių prekybos būdų – pačiame ūkyje. Kauniečiai traukia į jį, esantį netoli Garliavos, ir prisiperka tai, ko tik trokšta.
Kauniečiams, kurie produktų internetu užsisako daugiau nei už 20 eurų, ūkininkai patys juos nuveža į užsakovų namus. Į Vilnių, sukaupus užsakymų, važiuojama kartą ar du per savaitę.
Augina pridėtinę vertę
„Perdirbame, kad nereikėtų išparduoti uogų pigiau, negu siekia jų savikaina. Geriausia išparduoti kuo šviežesnes uogas, nes jos brangiausios. Bet retai tai pavyksta. Todėl būtina galvoti, ką toliau su jomis daryti.
Tačiau apskaičiavus išlaidas elektrai, darbui, mokesčiams, pačių uogų kaina gerokai sumenksta. Jeigu, tarkime, uogienės savikainą skaičiuotume pagal šviežių uogų kainą, jos puslitrinis indelis kainuotų ne tris, bet penkis eurus.
Vis dėlto būtina kurti pridėtinę vertę ir perdirbti tai, kas užauginta tiek daug darbo įdėjus“, – sakė V.Šlapkauskienė.
O kokias gi uogas ji labiausiai mėgsta pati? „Juoduosius serbentus. Ir kriaušės yra mano silpnybė, galiu jas valgyti žalias – sprangias, nesunokusias. Ir dar šaukštais kabinti obuolių tyrę“, – pasakojo moteris.
Tyrimų rezultatai nustebino
Ukmergės rajone, Žalgirių kaime, įkurtame ekologiniame Mindaugo Sakalausko 14 hektarų ūkyje irgi auginamos įvairių rūšių uogos bei vaisiai. Dalis jų taip pat perdirbama – verdamos uogienės ir gaminamos tyrės.
Kai rudenį Ukmergės rajono sodininkai nustoja vežti į ūkio kiemą obuolius sultims spausti, pradedamos virti uogienės.
Uogienės stiklainius, paženklintus prekės ženklu „Genutės uogainė“, ūkininkė Genovaitė Sakalauskienė ir pati išrikiuoja ant prekystalių ūkininkų turgeliuose, sostinės Tymo turguje ar mugėse.
Į Sakalauskų kiemą ratus ne kartą suko ir vieno iš prekybos tinklų atstovai – Lietuvos ūkininkų pagaminti produktai „Iki“ tinklo parduotuvių lentynose taip pat rado vietos. Jie ženklinami prekės ženklu „Iki ūkis“.
„Prekybos tinklai, kai dar tik rengėmės su jais dirbti, pareikalavo produktų tyrimų.
Paaiškėjo, kad 100 gramų mūsų išvirtos uogienės yra 135 miligramai vitamino C, – kone dvigubai daugiau nei šviežiose uogose“, – pasakojo G.Sakalauskienė.
