Plano kūrėjai tvirtina, kad šios priemonės pagerins ne tokių pasiturinčių Lietuvos piliečių gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio taip ir atrodo. Antai neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) ketinama prilyginti minimaliai mėnesio algai. Sykiu norima panaikinti dabar galiojantį NPD už vaikus, bet tėvams už kiekvieną nepilnametį kas mėnesį mokėti po 30 eurų.
Tai iš tiesų bus naudinga žmonėms, kurių pajamos mažesnės nei vidutinės. Bet uždirbantys daugiau jokios naudos negaus. O turtingiesiems, kurių valdomo nekilnojamojo turto vertė viršys 300 tūkst. eurų, kasmet už jį tektų atseikėti nebe 0,5 procento, o 1–2 procentus.
Savarankiškai dirbantiems žmonėms keisis individualios veiklos apmokestinimas ir tarifai priklausys nuo gaunamų pajamų: kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau sumoki. Vis dėlto verslui numatoma ir lengvatų: pelno mokesčio ar „Sodros“ įmokų atostogos pradedantiesiems, 100 proc. pelno mokesčio atskaitymai investuojantiems į technologijų atnaujinimą, šio mokesčio išradimų komercializavimui sumažinimas iki 5 proc.
Daug didesnė painiava dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM): 5 proc. tarifą siūloma nustatyti nekompensuojamiems receptiniams vaistams, keleivių gabenimo paslaugoms, knygoms ir periodiniams leidiniams, o štai šildymui ar viešbučiams – jau 15 proc. Tokiems planams įgyvendinti reikės nemažai pastangų, nes turėtų būti gautas ir ES pritarimas.
Šios idėjos būtų nuostabios, jei tik padėtų subalansuoti valstybės finansus ir paklotų tolesnės ekonomikos plėtros pamatus. Bet bent ūkio augimui paskatinti to tikrai bus per maža. Ką jau kalbėti apie tai, kad „valstiečių“ mokesčių projektuotojai visiškai paliko nuošalyje daugelio pasaulio valstybių ekonomikos stuburą – vidurinę klasę.
Kas Lietuvoje jai priklauso, ginčijasi ir ekonomistai, ir sociologai. Kad ir kaip būtų, tai yra žmonės, kurie uždirba tiek, kad galėtų pakankamai lėšų skirti savo gerovei ir taupymui. Jiems numatoma mokesčių pertvarka jokios naudos neduos.
Graudu ir juokinga, kai valdžia siūlo nustatyti „Sodros“ įmokų viršutines ribas, nes jos nepasiekiamos net ir aukšto lygio specialistams. Tai – 120 vidutinių darbo užmokesčių per metus, arba 98 tūkst. eurų (neatskaičius mokesčių). Nuo didesnių už šias pajamų jau nebereikėtų mokėti „Sodrai“. Tik keli šimtai žmonių mūsų šalyje uždirba tokius pinigus?
Kai kam ne veltui atrodo, kad mūsų valdžiai nereikia išsilavinusių ir nemenkai uždirbančių žmonių. Nurėžus „Sodros“ įmokų ribą bent perpus ji vis viena išliktų aukšta, bet tai būtų didžiulė paskata užsienio investuotojams kurti paslaugų centrus ar aukštųjų technologijų gamyklas, o ne rinktis Lietuvą tik dėl mažesnės negu Vakaruose darbo jėgos kainos.
Antai dabar daugelis Europos valstybių neriasi iš kailio stengdamosi įtikti sparnus iš Londono dėl „Brexit“ keliantiems milžiniškiems bankams, technologijų kompanijoms, aviacijos bendrovėms.
Pasiūliusi patrauklią investicinę aplinką, konkurencingą darbo jėgos apmokestinimą ir pakankamą specialistų skaičių Lietuva galėtų pritraukti bent dalį nusprendusių palikti Didžiąją Britaniją bendrovių. Tačiau ar apie tai mąstoma?
Dabartinė mokesčių sistemos pertvarka tik įrodo, kad mūsų politikai nusiteikę virti tame pačiame katile, gal tik prieskonius pakeisti. Stengiamasi pridurti vieną kitą dešimtį eurų mažiau uždirbantiems, bet neskatinami kiti.
Žodžiu, nėra ilgalaikės vizijos, bet tai kone visų šalies politinių partijų yda. Tiek Lietuvos, tiek užsienio verslas tai jau seniai yra pastebėjęs. Blogiausia, kad neretai nemalonūs pokyčiai ištinka kas ketveri metai, kai tik pasikeičia valdantieji. O verslas savo ateitį planuoja bent jau dešimtmečiui į priekį.
Štai kad ir ketinimas padidinti PVM viešbučiams nuo 9 iki 15 procentų. Prisiminkime, jog dar 2008 metais jiems buvo taikomas 5 proc. tarifas. Bet svarbiausia ne tai, kiek reikia sumokėti PVM, o tai, kad šis reguliavimas nuolat keičiasi.
Sostinėje ir kituose didmiesčiuose pastaraisiais metais ėmė kurtis stambūs, tarptautiniams tinklams priklausantys viešbučiai. Jų savininkai plėtrą vienaip planuotų, jei PVM tarifas siektų 21 proc., ir kitaip – jei 9 proc. Bet kai pradėjus statybas valdžia nusprendžia dar sykį viską sujaukti, investuotojams telieka susiimti už galvos.
Apie jokius pereinamuosius laikotarpius šiuo atveju neužsimenama. Užtat dėl žemdirbių apmokestinimo – būtinai. Prieš kelis mėnesius dar buvo siūloma visas žemės ūkio veikla užsiimančių asmenų pajamas apmokestinti bendra tvarka. Dabar jau perėjimui į bendrą sistemą numatytas dvejų metų laikotarpis.
Bet nėra garantijų, kad ir paskelbta pertvarka bus palaiminta Seime. Juk vasaros pradžioje jos gairės buvo šiek tiek kitokios, nei pristatytos praėjusią savaitę. O rudenį galbūt išgirsime dar įvairesnių idėjų.
Lieka tikėtis, kad Vyriausybė pildys savo pažadus: ši pertvarka pristatyta kaip kovos su skurdu planas, o 2019-aisiais ketinama užsiimti ir vidurine klase. Nors žinant, kaip greitai keičiasi mūsų politikų nuomonė, abejonių – apstu.