Vos už kelių kilometrų nuo lietuvių pamėgtos Nidos Kuršių nerijoje esanti nedidelė gyvenvietė nuo lietuviškojo pajūrio skiriasi kaip diena ir naktis.
Vietiniai iš turizmo nelobsta
Išsiruošusiems aplankyti rusiškąjį Baltijos pajūrį turime gerų ir blogų naujienų. Pradėkime nuo gerųjų: keliautojai Kalinigrado srityje norėdami automobiliu įvažiuoti į Kuršių neriją privalo mokėti vietinę rinkliavą, kuri yra tris kartus mažesnė nei Lietuvoje.
Norintys aplankyti lietuviškas Nidos kopas sezono metu turi susimokėti 20-ties eurų įvažiavimo mokestį. Kalinigrade įvažiuojant į nacionalinį parką automobiliui ir dviem keleiviams įvažiavimas kainuoja 450 rublių (6,42 euro).
Čia taip pat nėra ribojamas lankytinų objektų lankymo laikas ar imami kokie nors papildomi mokesčiai, kaip kad Lietuvoje dviem eurais žmogui apmokestintas pasivaikščiojimas po Naglių rezervatą.
Akivaizdu, kad vaizdingoje nacionalinio parko „Kurshskaja Kosa“ vietoje, ant marių kranto apsigyvenę vietiniai regis iš turizmo nelobsta.
Pakeliui į gyvenvietę Marskoje šalia kelio stovi nuoroda į turizmo bazę, o dar toliau esančioje gyvenvietėje Rybačyj savo paslaugas reklamuoja pora viešbučių, tačiau jei norėtumėte apsistoti arčiausiai Lietuvos sienos esančioje gyvenvietėje, vargu ar tai pavyktų. Čia nėra nei vieno viešbučio, tik privačios vilos. Ir tos – aptvertos aukštomis tvoromis, o šeimininkai, vargu, ar pageidauja prašalaičių.
Veikia tik viena parduotuvė
Į Marskoje veda neasfaltuotas duobėtas kelias, o pačioje gyvenvietėje tik pora vietų gatves dengia asfaltas. Tarp aukštų tvorų besidriekiantys siauri žvyriuoti keliukai sudaro įspūdį, kad lankomasi kokioje nors sodų bendrijoj, o ne kurortinėje vietoje.
Gyvenvietėje veikia tik viena parduotuvė ir jos asortimentas ne kažin koks – būtiniausios maisto prekės, alkoholiniai gėrimai, tabako gaminiai. Marskoje nesurasite nei vienos kavinės ar užkandžių kioskelio, tad iškylos krepšiu turėtumėte pasirūpinti prie kelionę.
Tai, kad laikas čia sustojęs, liudija tai, kad dalis įspūdingo dydžio vilų taip ir nebaigtos statyti, o dalis jau pastatytų kotedžų dabar „papuošti“ užrašais, kad šis nekilnojamasis turtas parduodamas.
Pasivaikščiojus po gyvenvietę matyti, kad ambicijų būta didelių, mat dalis apleistų vilų suprojektuotos net kelių aukštų, jas juosia dideli kiemai, tačiau piktžolėmis užžėlusi aplinka išduoda, kad jau kurį laiką čia niekas nebuvo įkėlęs kojos.
Poilsis gamtoje – nekainuoja
Gyvenvietėje nėra jokių lankomų objektų išskyrus naują cerkvę. Kuklus rastinis statinys kol kas uždaras lankytojams.
„Bičiuliai, o į kurią pusę jūra?“, – vos išlipusi iš turistinio autobuso prisidegdama cigaretę teiraujasi pusamžė moteris, o jai iš paskos pasipila ir daugiau turistų. Išgirdusi atsakymą, kad jūra už poros kilometrų į priešingą pusę moteris nenuliūsta ir energingu žingsniu patraukia prie marių. Ten nieko nesimato, mat visas krantas užžėlęs meldais. Tarpusavyje kažką gyvai aptarinėdami turistai pasuka į tą pusę, kur kelias veda į pajūrį.
Iš tiesų laukiniai paplūdimiai ir jūra – čia vienintelė pramoga ir nieko nekainuojanti pramoga, tik štai tų pramogautojų tėra vos vienas kitas.
