Jurgita nesulaukė, kol kartu su jais, varguoliais, prie stalo susės visi Lietuvos vyskupai. Ją, vis dar kūkčiojančią, draugės išvedė iš valgyklos. Taip ir nepavalgiusią.
Dauguma alkstančių – vyrai
„Caritas“ globojama „Betanijos“ valgykla Vilniuje, – ne Seimo posėdžių salė, nors joje politikos tikrai netrūksta. Čia nereikia pūsti alkotesterių, niekas nešnairuoja į tuos, kurie sunkokai rankose išlaiko sriubos lėkštę ar svirduliuodami pasiekia staliuką. Niekas čia netrukdo laukiantiems maisto varguoliams papolitikuoti. Ir niekas nesmerkia.
Juk jie čia – visokie. Kiekvienas ateina nešinas savo istorija. Pagal galimybes – pasipuošęs. Moterys – pasidažiusios. O kartais – ir irzlios. Kaip ir vyrai kartais – pikti. Pikti ant valdžios. Ant kitų. Ant savęs.
„Tik viena akimirka, ir praeities neliko, – atsiduso sekmadienį papietauti į valgyklą atėjęs 62 metų Eugenijus. – Invalidas esu. Seniai patekau į avariją – partrenkė mašina gatvėje. Kaip? Troleibusas sustojo praleisti, o antra eile važiavusi mašina mane ir nukirto.
Rankos taip smarkiai buvo sulaužytos, kad nebegaliu dirbti. Viena geležimis sutvirtinta, kitą sunkiai valdau. Negaliu nieko sunkaus pakelti, o ir šiaip jos greitai pavargsta“.
Papietauti į „Batanijos“ valgyklą vyras ateina kone kasdien. Ir tai daro jau penkiolika metų – štai tiek laiko jau skiria jį nuo dienos, kai gyvenimą lyg malką suskaldė avarija.
Kažkada, dar sovietmečiu, dirbęs inžinieriumi tuometėje Kuro aparatūros gamykloje, vėliau Eugenijus griebdavosi kuo įvairiausio darbo. Kol neteko galimybės apskritai to daryti.
„Gyvenu kartu su senute motina. Todėl ne tik pats pavalgau, bet dažnai ir jai namo maisto iš valgyklos parnešu. Jai 87-eri metai, sunkiai bevaikšto“, – užsiminė Eugenijus.
Apie lazdas ir vienatvę
„Apie kokį gyvenimą galima kalbėti? Viskas, ką turiu – tai šitas vežimėlis“, – veidą po striukės kapišonu slėpiantis vyras mosteli ranka į šalia stovinčią vaikštynę. Įsitveria į ją tam, kad judėdamas galėtų išsilaikyti ant kojų.
„O čia mano lazdos“, – prataria stalo kaimynas, 57 metų Algimantas. – Nepaeinu. Skauda. Gėriau gėriau, kol kojos atsijungė. Gydytojai sakė, kad tai nervai mano kojų nebevaldo. Sudegino juos „arielka“. Ir dar cigaretės".
Jis valgykloje pietauja bene dvidešimt metų – nuo tada, kai ji netoli apaštalų šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčios pravėrė duris. O pastaruoju metu ateina į ją tik tada, kai tik apskritai gali paeiti: „Sunku man su šitais pagaliais vaikščiot. Buvo, kad tris savaites iš namų negalėjau išeiti. Teko pabadaut“.
Jie vieni kitą pažįsta. Ir, jei tik susitinka, atėję į „Betaniją“ pietų, susėda už to paties stalo.
„Ir aš pietauju čia nuo pat pradžios – nuo tada, kai tik valgykla atsirado. Maistas anksčiau būdavo geresnis, įvairesnis. Dabar tai kaskart kone tas pats. Koks? Sriuba ir arbata, kartais bandelių gauname, kartais – sausainių.
Būdavo ir tortų. Tačiau kažkas pasiskundė, kad jie – seni, tai nebeliko. Nėra ko per daug norėt. Juk kokių produktų virėjai gauna, iš to jie mums šį tą ir pagamina“, – patikino 55 metų Antanas.
Kas nutiko, kad jam tenka valgyti ne namie, bet minti į „Betanijos“ valgyklą?
„Kas kas? – sukluso Antanas. – Gi gera valdžia. Neduoda darbo.
Būna, mėnesį ar du padirbu, ir jau išstumia lauk. Tai kvalifikacija netinka, tai vėl kas nors. Todėl ir tenka gyventi iš pašalpų.
Pavyzdžiui, neseniai buvau įsidarbinęs mėsininku vieno prekybos centro parduotuvėje. Milžiniško prekybos centro. Esu gi baigęs prekybos mokyklą, moku dirbti ir tokį darbą.
Bet po mėnesio atėjo direktorė, ėmė klausinėti, kaip gi aš dirbu. „Dirba kažkaip“, – pratarė mano viršininkas.“O mums to „kažkaip“ nereikia“, – taip ir vėl likau be darbo.
Pasak Antano, sovietmečiu jis 15 metų pradirbo vadinamoje 8-ojoje autotrtansporto įmonėje, vežiojau maistą, baldus. Vėliau nei tos įmonės, nei kitų panašių nebeliko. O iš naujo į ką nors įsikabinti rimčiau taip ir nepavyko.
„Dabar gi pats matau, žmogui – vos trisdešimt metų, o jis jau valkatauja. Ateina pavalgyti ir tie, kuriems vos dvidešimt. Ne iš gero gyvenimo“, – pratarė.
Pasak Antano, jis turi dviejų kambarių butą, sūnus – emigravęs, dukra gyvena Pavilnyje. „Mano paties pajamos – 102 eurai per mėnesį. Už butą atiduodu tuos pinigus. Ir gaudau, kiek galėdamas, pavienius darbus", – užsiminė.
Kitoks sekmadienis
Lapkričio 19-oji – kitoks sekmadienis. Ne tik dėl to, kad šią dieną Vilniuje švenčiami Taikos Karalienės – švč. Mergelės Marijos Gailestingumo motinos – Aušros vartų atlaidai.
Bet ir dėl to, kad po šv. Mišių visi jas aukoję Lietuvos vyskupai atvyko į Vilniaus „Caritą“ – į „Betanijos“ valgyklą pavalgyti kartu su žmonėmis, vilkinčiais vargo ir skurdo apdarą.
Pasak Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo, taip šiemet pirmą kartą yra minima popiežiaus Pranciškaus paskelbta Pasaulinė vargstančiųjų diena.
„Yra įvairių varguolių. Yra vargstančių dėl to, kad mes vieni kitų nepastebime. Vargstančių vienatvėje. Vargstančių nepritekliuje.
Tačiau visi mes turime ir tai, kuo tikrai galime dalintis. Kartais pakanka nors šypsenos, kartais – suteiktos galimybės kitam atverti širdį.
Popiežius Pranciškus kviečia ne tik vieną dieną taip nugyventi, bet tai darti ir visą savaitę. Daryti tai visada nepamirštant, kad tereikia pastebėti tuos, kurie yra šalia. Galbūt net namiškius, kurie negauna mūsų dėmesio, galbūt – kaimynus. Tuo pačiu ir tuos, kurie yra gatvėje“, – kalbėjo G.Grušas.
Ir jis, ir visi iš atlaidų į „Betaniją“ atskubėję Lietuvos vyskupai kartu su varguoliais išskirtinį sekmadienį valgė savotišką plovą – patiekalą iš ryžių, morkų bei vieno kito mėsos gabalėlio.
Skanu? Užklausus, visi pietaujantys žmonės suskubdavo linktelėti galva. Kiek jų atlaidų dieną kilnojo plovo šaukštus kartu su vyskupais? Gal pora šimtų, o gal ir visi trys.
Tas nedraugiškas alkis
„Man jau gana, pavalgiau. Per daug“, – šaukštu savo greta sėdintį bičiulį maitinanti Eglė nusijuokė. Kol ji tai, ko pati nesuvalgė, siūlė draugui, moterys prie greta esančio stalo krovė į maišelius, – suvalgys vėliau.
Kartu su Egle už stalo sėdintis Vilniaus vyskupas Arūnas Poniškaitis, valgydamas „Betanijos“ virėjų pagamintą plovą, atidžiai klausėsi ir to, ką tauškia ši jauna moteris.
Ar dažnai jai tenka kęsti alkį? „Visko būna, tenka ir pabadauti. Bet jei būna labai blogai, draugai padeda. Turiu ko paprašyti.
Šiaip tai apmaudu, kad toji socialinė rūpyba moka tik 77 eurus man per mėnesį. Noriu dirbti. Bet neturiu darbo“, – išpyškino Eglutė.
O ar pačiam vytskupui kada nors teko atsidurti ten, kur prasideda, bet taip ir nesibaigia alkis?
„Man neteko, – lyg ir atsiprašydamas tų, kurie sėdėjo už stalo, pratarė vyskupas. Nepamenu tokių dienų, vadinasi, jų nebuvo.
Mano tėviškė – kaime, bet nuo ketverių metų augau Vilkaviškyje. Man tai buvo didelis miestas. O štai mano stalo kaimynei atrodo, kad tai – tik miestukas“, – pratarė vyskupas A.Poniškaitis, ir jo žodžių atidžiai klausiusi mergina dėl to "miestelio" pritariamai ėmė linksėti galva.
„Jaunystėje esu ne kartą patyręs tų situacijų, kai tekdavo sunkiai sudurti galą su galu. Ne visada namuose ant stalo būdavo pilna lėkštė.
Gyvenome taip, kas dabar vadinama natūraliu ūkiu – bulvės, kruopos, uogos. Visą vasarą reikėjo dirbti tai, kad pavyktų sukaupti atsargų žiemai.
Užjaučiu vargstančius žmones, nes puikiai žinau, ką reiškia atsidurti ties riba.
Kita vertus, juk kiekvienas iš mūsų bet kada tą ribą galime peržengti. Nė vienas nesame apsaugotas“, – sakė Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas.
„Aš? Aš kone gyvenu darbo biržoje, – pratarė kartu su šiuo vyskupu už vieno stalo pietavęs Arminas.
Jis dirbo Registrų centre. Daugybę metų. Įstaigoje, kurią palikęs turėjo iš karto praverti Darbo biržos duris. Ir dabar atsidūrė tokioje situacijoje, kai pradėjo stigti ir maistui pinigų.
Išplatino laišką
Artėjant vargstančiųjų dienai vyskupai išplatino laišką, kuriame kviečia kiekvieną atsiverti tikram susitikimui su vargšais. Laiške siūlomi konkretūs veiksmai, kaip dalijimąsi paversti gyvenimo stiliumi.
Vyskupai ragina tikinčiuosius nelikti abejingus ir matyti pagalbos reikalingus žmones: „Pastebėkime savo vargstančius brolius ir seseris, stabtelkime ir skirkime laiko pasikalbėti ar bent paklausti vardo, pasiūlykime savo pagalbą, aplankykime vienišus ar sergančius žmones, kantriai juos išklausykime, pasidalinkime savo patirtimi ir sustiprinkime viltį, o gal net pasimokykime iš jų, kaip priimti gyvenimo negandas.“
Kreipimesi kviečiama parodyti konkrečią artimo meilę: „Tai galime padaryti paprastais ir mažais gestais: Padrąsinkime, motyvuokime vargstančiuosius, kad nenuleistų rankų ir toliau stengtųsi, parodykime galimybes, kurių galbūt nemato, skatinkime imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Ryžkimės dovanoti savo laiko įsitraukdami į gailestingumo darbų tarnystę savo parapijoje, gal net savanoriaudami advento akcijoje „Gerumas mus vienija“, prisidėdami prie „Carito“ ar kitos pagalbą vargstantiems teikiančios organizacijos veiklos.“
Laiške įvardijama, kad skurdas veda į susvetimėjimą ir šeimų atsiskyrimą, kai ieškantys pragyvenimo galimybių išvažiuoja toli nuo savo namų; dėl skurdo žmonės patenka į prekybos žmonėmis tinklą, nes vargstantieji lengvai pasiduoda apgaulei ir baisiam išnaudojimui; skurdas veda į tolimesnę nelygybę ir atskirtį visuomenėje, nes skurstančių šeimų vaikai neturi galimybių įgyti tokį pat visapusišką išsilavinimą kaip turtingųjų.
