Tačiau pastaraisiais metais Japonijoje vis labiau pastebima kita tendencija. Vis daugiau japonų meta darbą, o kartais – ir šeimas, nustoja bendrauti su draugais ir palieka namus.
Kai kurie iš jų bando pradėti gyvenimą iš naujo kitoje vietoje, kiti tiesiog bėga nuo susikaupusių problemų: skolų, konfliktų šeimoje, streso darbe. Kasmet, remiantis neoficialiais skaičiavimais, „pradingusiųjų“ (jap. „johatsu“) gretas papildo iki 100 tūkstančių žmonių.
Ir tai jau pagimdė visą industriją – dabar, nusprendęs „išgaruoti“, žmogus gali kreiptis pagalbos į firmas, kurios šį procesą organizuoja profesionaliai. Jos gali skubiai pervežti daiktus, padėti pasislėpti nuo kreditorių ir netgi padėti gauti naujus dokumentus.
Pradingimas
Žmonės pradingsta dėl įvairių priežasčių. Tarp jų – smurtas šeimoje (remiantis oficialiais 2015 metų duomenimis, kas ketvirta santuokoje gyvenanti japonė kentėjo nuo sutuoktinio smurto), viršininko spaudimas darbe, persekiojimas (pvz., religinės sektos) ir iškilęs pavojus gyvybei.
Daug žmonių pradingsta dėl skolų. Tokių žmonių labai padaugėjo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje – tuomet finansinės spekuliacijos ekonomikos augimo sąlygomis provokavo rinkų nuosmukį ir skolų krizę. Padėtį sunkino tai, kad daugelis – nuo bendrovių iki privačių asmenų – prasiskolindavo lupikautojams, susijusiems su mafija. Šie skolindavo pinigų nereikalaudami užstato, nors ir imdami dideles palūkanas.
Tokios paskolos be įkeitimo (jap. „sarakin“) buvo paklausios, ypač tarp tų asmenų, kurie buvo išnaudoję bankų kredito limitą. Iki devintojo dešimtmečio pradžios Japonijoje buvo apie 220 tūkst. firmų, kurios šias paskolas duodavo. Šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje jų skaičius sumažėjo iki 10 tūkst., bet šių organizacijų klientais buvo apie 14 mln. žmonių, o negrąžintų paskolų suma sudarė apie 100 mlrd. dolerių (82,85 mlrd. Eur).
Tiems, kurie negalėjo atsiskaityti, teko turėti reikalų su gangsteriais. „Jie grasino paimti mano žmoną, – pasakoja prekybininkas Yoshonari Shiozaki. – Tai buvo kaip tik po to, kai kalnuose rado negyvą bendrovės direktorių, kurį nužudė jakudza (angl. yakuza – Japonijos mafija; paskutinio dešimtmečio viduryje Japonijoje mafijinės grupuotės nužudė nemažai reketuojamų bendrovių vadovų). Aš bijojau, kad su manimi pasielgs taip pat. Ir aš bijojau dėl savo žmonos. Kai atėjo laikas mokėti, mes sulaukėme nakties, sėdome į automobilį ir išvažiavome iš miesto“.
Panašūs dalykai dėjosi ir po 2008 metų krizės. Kompanija iš Osakos miesto, kuri vertėsi pagalbos teikimu norintiems pradingti, nurodė, kad jos klientų skaičius išaugo dvigubai – pirmiausia dėl padidėjusio verslininkų skaičiaus. Jai net teko įdarbinti daugiau žmonių, kad galėtų susidoroti su užsakymais. Tarp pabėgusių verslininkų buvo mažos IT įmonės prezidentas, kurį persekiojo kreditoriai. Kai jie pagrasino pagrobti jo merginą, šis nusprendė, kad geriau prašapti.
Pradingimai (yonige – jap. „vidurnakčio skrydis (nesumokėjus)“) dažnai pasitaiko per Naujuosius metus – laiką, kai reikia grąžinti skolas. Pasak šiame versle dirbančios kompanijos atstovo, „mums tai karščiausias sezonas“.
Verslas
Po 2008-ųjų krizės vien tik už konsultacijas kai kurios kompanijos imdavo 1000 dolerių (828,5 Eur), o už pradanginimo organizavimą – vidutiniškai kelis tūkstančius dolerių. Nors kainos galėjo būti ir didesnės – iki dešimčių tūkstančių dolerių.
Ne visi galėjo tai sau leisti. Kai kurie skolose paskendę žmonės tiesiog palikdavo namus. Kaip, pavyzdžiui, inžinierius Norihiro iš Tokijo. Praradęs darbą jis iš pradžių slėpė tai nuo žmonos, o tada nusprendė išnykti ir apsigyveno lūšnynuose – prastame Sanja rajone, kurio dauguma gyventojų pelnosi duonos kąsnį, dirbdami padienį darbą (pasak žurnalistės Lénos Mauger, tyrusios šią temą, ten taip pat veikia jakudza).
Tačiau daugelis tų, kurie nori dingti su šeimomis, yra pasirengę mokėti. Kai kurias bendroves, kurios apsiima organizuoti tokius dalykus, įsteigė žmonės, kurie patys buvo patekę į panašią situaciją. Šios firmos teikia įvairiausias paslaugas. Pagrindinė – daiktų pervežimas. Dažniausiai jos veikia naktį, kitos, priešingai, linkusios veikti dieną (jei namą seka kreditoriai, jiems gali pasakyti, kad savininkas, pavyzdžiui, parduoda turtą, kad galėtų padengti skolas).
Bendrovė gali pervežti daiktus į savo slaptą sandėlį, jei bėglys dar neapsisprendė, kur persikraustys. Operacijos yra kruopščiai planuojamos, nors galimi ir netikėtumai.
„Klientai patiria didžiulį stresą, jie bijo, kad kreditoriai juos suras, – pasakoja vienos iš tokių firmų, įsikūrusių Tokijo piemiestyje, savininkas. – Būna muštynių, persekiojimų, vejantis bėglį“.
Jei bėglys bijo, kad jį gali sekti, tai kompanija už papildomą mokestį gali patikrinti jo namus ir automobilį, ar ten nėra „blakių“, padėti apsigyventi naujoje vietoje ir net surasti darbą (kai kurios kompanijos skelbė, kad jie yra pasirengusios padėti ir gaunant naujus dokumentus). Jeigu reikia, firmos susisiekia ir su kreditoriais: pavyzdžiui, kad nukreiptų juos fiktyviu adresu.
Surasti dingusį žmogų yra gana sudėtinga. Informaciją apie asmenį gali gauti policija, tačiau tik tirdama baudžiamąją bylą.
Net jei toks asmuo, pavyzdžiui, ir toliau naudosis savo kredito kortele, o jo artimieji panorės sužinoti apie bankines operacijas, tai jiems, kaip pabrėžė privatus detektyvas Goro Koyama, to nebus leidžiama padaryti. „Japonijoje mus registruoja nelabai kruopščiai“, – teigia „pradanginimo“ agentūros savininkas. – Pradingti ne taip ir sunku“.
Daugelis šeimų nepraneša apie giminaičio dingimą policijai. Jos gali pasamdyti detektyvų, tačiau jų paslaugos yra gana brangios – vidutiniškai apie 500 JAV dolerių (414 Eur) per dieną. Alternatyva – kreiptis į nevyriausybinę organizaciją „Pagalba pradingusių žmonių šeimoms“. Ji padeda nemokamai, bet kiekvienais metais ištiria tik keletą šimtų atvejų.
Pasekmės
Duomenų, kas nutinka su dingusiais žmonėms, nėra daug. Pasak L.Mauger, kuri parašė apie tai knygą, aptarinėti šią temą Japonijoje nepriimta. Agentūros taip pat neatskleidžia klientų tapatybės.
Viena iš istorijų – poros iš Saitamos miesto (netoli Tokijo) pradingimas. Jie nusprendė atidaryti restoraną ir paėmė paskolą, tačiau po to, kai prasidėjo ekonomikos nuosmukis, grąžinti skolos nebepajėgė. Vyras su žmona pardavė savo namą, pasamdė krovikų ir persikėlė į kitą miestą. Pasak žurnalistės, kuri aplankė juos namuose, jie gyvena gana kukliai. Savo vaikams apie „vidurnakčio skrydį“ jie nepasakoja.
Kitos istorijos herojus – buvęs brokeris. Vienas iš jo sandorių buvo nesėkmingas – nuostoliai siekė apie 3 mln. dolerių (2,4855 mln. Eur). Jį persekiojo klientai, ir jis nusprendė dingti. Tam tikrą laiką žmogus dirbo statybininku, vėliau įkūrė nedidelę atliekų tvarkymo kompaniją. Jo ilgai ieškojo skolų išmušinėtojai ir giminaičiai, kurie net pasamdė detektyvą.
Kartais bėgliai grįžta į buvusį gyvenimą. Taip atsitiko su prekybininku Yoshonariu Shiozakiu, kuris gyveno Nagojos uostamiestyje (šalies pietuose). Po pradingimo jis persikėlė su savo žmona ir vaikais į Tokiją. Keletą metų jie gyveno baimėje, kad juos ras kreditoriai. „Mes bijojome, kad mus suseks jakudza, – prisimena jis. – Kai aš eidavau į gatvę, užsidėdavau juodus akinius“. Po to , kai formalūs jo finansinių įsipareigojimų terminai pasibaigė, prekybininkas vis dėlto grįžo į Nagoją ir atsiprašė buvusių verslo partnerių. Apskritai, pasak bėglio, viskas susiklostė geriau, nei buvo galima tikėtis.
„Maniau, kad jie mane išplūs, o jie paklausė, kaip mano reikalai. Netgi padėjo man pradėti naują verslą, – pasakoja jis. – Dabar aš suprantu, kad jei bandysi dėl ko nors bėgti, gali atsitikti taip, kad bėgti teks visą likusį gyvenimą“.
Parengė Leonas Grybauskas
