Viena vertus, tokia humoristinė Vilniaus reklama labai pagirtina.
Galbūt ir nepradės vokiečiai su britais tuntais plaukti į mūsų sostinę (o jeigu pradės, gelbėkitės, kas galit, kur mes juos visus padėsim?), tačiau bent dalis tautiečių sužinojo apie šį mokslo galutinai neįrodytą, tačiau legendomis apipintą moters anatomijos objektą.
Tai nėra blogai žinant, kad lytinis švietimas anksčiau apsiribodavo nerišliomis užuominomis apie kopūstus ir gandrus, o pastariesiems laimėtojams patekus į valdžią suvis prislopo.
Tegul ir ne kiekvienas suras tą G tašką, bet, kaip XIX a. sakė Vokietijos socialdemokratijos tėvas F.Ebertas, pats procesas šiuo atveju svarbiau už rezultatą.
Rezultatas nėra toks blogas, jeigu į šią reklamą pažiūrėsi ir iš kitos pusės. Tai yra ne iš tos, dėl kurios norime prisivilioti turistą, o iš tos, kuri kaip veidrodis parodo mus pačius.
Sukelti milžinišką šaršalą iš menko dalyko ir ištisą savaitę eikvoti kalorijas ilgiausiuose ginčuose anaiptol nėra tik lietuviškas bruožas.
Bet kurioje šalyje bet kuri analogiška reklama sulauktų panašaus laipiojimo į barikadas.
Kai prieš porą dešimtmečių netyčia atsirado naujas Jungtinės Karalystės šūkis „Cool Britannia“, irgi buvo tokių, kurie plėšėsi marškinius, lipo ant ambrazūrų ir šaukė: na, kaip čia taip, tai pasityčiojimas iš dainos „Rule, Britannia!“, su kuria mes gaublį raudonai nudažėme ir su kuria imperija visas laiko juostas apgyvendino, negalima taip.
Gal tik emigruoti negrasino, nes čia jau toks tipiškai lietuviškas gąsdinimas – vos kas, tuoj emigruosiu.
Taigi, kaip jau išsiaiškinome, visų tautų keliamo triukšmo mastas yra atvirkščiai proporcingas triukšmo priežasties svarbai. O kuo menkesnis pirstelėjimas, tuo didesniais ratilais jis nuvilnija per jūras marias. Dėl poros paprastų priežasčių.
Pirma, labai paprasta ginčytis tais klausimais, kurių nė velnio neišmanai.
Mat jeigu pasitaikė tema, apie kurią jau šiek tiek nutuoki, sveri pozicijas, ieškai argumentų, kasiesi šaltiniuose, žodžiu, bijai nepataikyti ir ilgam susigadinti savo reputaciją.
O dėl klausimo, kurio tarsi ir nereikia išmanyti, paleidai žvirblį, tas jaučiu sugrįžo, bet kadangi absoliuti diskusijos prelegentų dauguma lygiai tokie patys profanai, tai ir badosi tie jaučiai be jokio rimtesnio efekto.
Antra, tokios batalijos liudija, kokią galybę laisvo laiko, pasirodo, turi jų dalyviai.
Juk žmogus, kuris tupi Maslow poreikių piramidės papėdėje, t.y. kuriam rūpi pavalgyti, atsigerti ir išsimiegoti, nepradės aušinti burnos dėl reklamos apie G tašką.
Ir netgi aukščiau palypėjęs, iki pat viduriuko, kur jam rūpi šeima, draugystė, meilė, nepradės kankintis dėl to, kad jo gimtąjį miestą koks nors užsienietis supainios su žmogaus fiziologija.
Tam reikia užsilipti į pačią poreikių piramidės viršūnę. Ir kaip čia neprisiminsi, kad imigracija jau trečią mėnesį viršija emigraciją, atlyginimai privačiame sektoriuje auga nebe dalimis, o keliais procentais, kad vidaus rinka vis plečiasi, o eksportas suvis sprogsta.
Viskas taip ima kvepėti marcipanais ir šokoladais, kad norisi pagiriamai plekšnoti save per skruostus ir klausti: jeigu feisbukuose gaišdami tiek laiko G taškui sugebėjome ir eksportą užsukti, ir vidaus vartojimą įkaitinti, kas gi dėtųsi, jeigu to laiko negaištume, o reklamos dalykus paliktume reklamos specialistams?
Bet tuomet stotų tokia visuotinės gerovės valstybė, kad netgi baisu įsivaizduoti žmones, prigeriančius pieno upėse kisieliaus krantais.
Todėl džiaukimės, kad vieni kelia BVP, o kiti kelia triukšmą. Tuo įrodydami, kad jeigu ne produktyvumu, tai bent temų aktualizavimu mes tapome tikra pirmojo pasaulio valstybe.
