Reaguodama į Senato pasiūlymą įvesti sankcijas Rusijos valstybiniams bankams, uždraudžiant jiems valiutinius atsiskaitymus doleriais (tokia priemonė gali suduoti tikrai stiprų smūgį Rusijos ekonomikai), iš Maskvos vėl pasigirdo grasinimai.
„Jei bus imtasi kažko panašaus į bankų veiklos uždraudimą arba draudimą naudoti vieną ar kitą valiutą, visa tai bus galima tiesiai šviesiai pavadinti ekonominio karo paskelbimu, – sakė Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas. – Ir į šį karą būtinai teks reaguoti – ekonominiais metodais, politiniais metodais ir, jei reikės, kitais metodais“.
Nors Senato noras nubausti Rusiją už kišimąsi į rinkimus, karą Ukrainoje ir buvusio dvigubo agento apnuodijimą Jungtinėje Karalystėje yra visiškai suprantamas, D.Medvedevo pareiškimas rodo, kad Maskva gali suvokti „dolerinių“ sankcijų įvedimą kaip raudonos linijos peržengimą.
Nors D.Medvedevas nepaaiškino, kas konkrečiai slypi po „politiniais“ ir „kitais“ metodais, JAV politikai turėtų būti pasirengę tam, kad Kremlius gali kirsti JAV interesams pačiu netikėčiausiu būdu.
Pirma, Rusija gali smogti kibernetinėje erdvėje.
Neseniai „Microsoft“ pranešė, kad programišiai, susiję su Rusijos žvalgyba, jau pradėjo vadinamosios žvejybos žeberklais („spear-fishing“) kampanijas prieš tris kandidatus, dalyvaujančius 2018 metų rinkimuose.
Be to, Nacionalinės žvalgybos direktorius Danas Coatsas teigia, kad Maskva vis dar tikisi pasikasti po Amerikos demokratija ir perspėja: „Sistema šlubuoja. Ir būtent todėl aš manau, kad esame kritinėje padėtyje“.
Nors Rusijai kol kas nepavyko nulaužti nacionalinių rinkimų sistemų, 2016 metais Maskva bandė įsilaužti į šią infrastruktūrą. Kaip perspėja rinkimų saugumo ekspertai, Rusija netgi gali smarkiai paveikti 2018 metų rinkimų rezultatus.
Turint omenyje respublikonų ir demokratų tarpusavio priešiškumą, jei ant kortos bus pastatyta Atstovų rūmų ar Senato kontrolė, yra gana lengva įsivaizduoti, kokią masinę sumaištį tai gali sukelti.
Juk gali būti pateikta daugybė ieškinių ir koks gali kilti partinis priešiškumas, kuris, palyginti su rinkėjų atiduotų balsų už G.W.Bushą ir A.Gore`ą perskaičiavimu Floridoje 2000-aisiais metais, atrodys kaip pasivaikščiojimas po parką.
Reaguodamas į „dolerines“ sankcijas Kremlius gali pradėti grasinti savo branduoliniais ginklais.
Kovo mėnesį, kalbėdamas Federalinio susirinkimo nariams, Vladimiras Putinas paskelbė apie naujų branduolinių raketų kūrimą, taip pat parodė vaizdo įrašą, kuriame imituojamas branduolinis smūgis Floridai.
Kremliui bus nesunku padidinti įtampą griežtais pareiškimais dėl branduolinių ginklų.
Be to, rusai gali nuspręsti pasitraukti iš vidutinio ir mažo nuotolio raketų su branduoliniais užtaisais sunaikinimo sutarties ir atsisakyti pratęsti naujos strateginės ginkluotės mažinimo sutarties (START) galiojimo laiką.
Tokie veiksmai gali tapti naujų branduolinio ginklavimosi varžybų pradžia.
Maskva taip pat gali gilinti karinį konfliktą Ukrainoje. Pavyzdžiui, ji gali permesti papildomų ginklų ir kariškių į rytų Ukrainą, kad padidintų karinį spaudimą Kijevui.
Be to, Rusija gali pamėginti visiškai perimti į savo rankas Azovo jūros kontrolę. Pasak kai kurių šaltinių, Maskva pasiuntė 40 savo karo laivų į Azovo jūrą, o Rusijos kariškiai ir toliau sulaiko ir grasina Ukrainos ir užsienio laivams, kurie plaukia per Azovo jūrą į Ukrainos uostus. Reaguodama į tai, Ukraina sustiprino patruliavimą.
Galima lengvai įsivaizduoti, kaip Rusija provokuoja Azovo jūroje ginkluotą konfliktą, kuris gali tapti pretekstu toliau eskaluoti karinius veiksmus šiame regione – lygiai taip ji pasielgė 2008 metais su Gruzija.
Rusija taip pat gali išprovokuoti karinės įtampos didėjimą kitose Europos vietose. Pavyzdžiui, ji gali dislokuoti savo raketas su branduoliniais užtaisais Kaliningrade – Rusijos anklave, kuris ribojasi su Lenkija ir Lietuva.
Ji taip pat gali panaudoti Kaliningradą kaip bazę rengti plataus masto karines pratybas, imituojančias NATO narių – Baltijos valstybių atakavimą ir strategiškai svarbios Švedijos Gotlando salos Baltijos jūroje užėmimą.
V.Putinui nė nereikia pasitelkti į pagalbą savo ginkluotųjų pajėgų, kad pakenktų JAV interesams.
Jis gali pradėti atvirai teikti ekonominę ir politinę paramą Šiaurės Korėjai, tuo pačiu susilpnindamas Vašingtono gebėjimą daryti spaudimą šiai valstybei, kuri atsisako nutraukti savo branduolinę programą.
Atsižvelgiant į tai, kad Šiaurės Korėjos balistinės raketos gali nuskristi iki JAV, tai sukels didelių problemų Amerikos interesams.
V.Putinas taip pat gali smogti „coup de grâce“ (pranc. „mirtiną baigiamąjį smūgį“) 1995 metų Deitono susitarimams – vienam iš svarbiausių Amerikos diplomatijos laimėjimų, kurie leido užbaigti kruviną pilietinį karą Bosnijoje – atvirai palaikydamas Serbų Respublikos (Republika Srpska) nepriklausomybę.
V.Putinui tai būtų trigubas laimėjimas: Serbų Respublika taptų Rusijos klientu pačioje Balkanų širdyje; Bosnijoje vėl įsiliepsnotų pilietinis karas; Serbijos politikai būtų priversti paremti Serbų Respubliką, o tai atimtų iš Belgrado šansą įstoti į Europos Sąjungą.
Reikia pasakyti, kad D.Medvedevo grasinimai gali būti tik pagąsdinimas, ir Maskva reaguos į „dolerines“ sankcijas, dar labiau susiverždama diržus ir bandydama išgyventi tokią ekonominę ir politinę audrą.
Tačiau jei dėl griežtų sankcijų Rusijos ekonomika atsidurs ties žlugimo riba, ypač jei tai sukels neramumus, kurie kelia grėsmę Putino režimo stabilumui, Maskva gali pratrūkti ir tapti neprognozuojama.
Amerikos politikai turi tai suprasti ir būti pasirengę, baigia savo straipsnį J.Cohenas leidinyje „The National Interest“.
Parengė Leonas Grybauskas