Prieš šešerius metus nuo gyvulių auginimo mėsai Prakapavičiai perėjo prie pienininkystės – iš ūkyje primelžto pieno gamina sūrius, varškę, jogurtus. Tačiau šeima nusprendė, kad tokios veiklos jiems gana, todėl ūkiui su visa įranga ir gyvuliais ieško pirkėjo.
„Kai pradėjome prieš 20 metų, pagrindinė veikla buvo mėsinė avininkystė, turėjome skerdyklą. Pats peiliu pjausčiau galvas. Bet jau šešeri metai esu vegetaras, o dabar dar ir veganas. Kiekvienam žmogui skirtas savas kelias: vieni gimsta aukšto sąmoningumo ir žino, kas gerai, o kas – ne. Man teko pačiam pačiupinėti, kas yra skerdykla, ką reiškia nužudyti tūkstantį ar daugiau avių. Kai atsiranda aiškinančių, kad tai nieko nereiškia, pasiūlau patiems tą išmėginti. Dažniausiai patys vyriškiausi ten pat ir nualpsta“, – apie vieną motyvų, dėl ko keičia veiklą, pasakojo G.Prakapavičius.
Vis dėlto nuo žemės ūkio Prakapavičių šeima nesitrauks – ūkininkas jau pasodinęs 16 hektarų graikinių riešutų, mėgins auginti kedrines pušis: siunčiasi sėklas, jas daigina, turi 3 ha apsodintus kedrinių pušų daigais. „Tikiuosi, po 20 metų bus koks pirmas riešutėlis. Iki derliaus dar toloka, bet turime tokią viziją. Kažkada užauginsim, kažkada gal aliejaus spausim, gal kokį riešutėlį parduosim“, – planavo ūkininkas.
Kol kas vienas pagrindinių planų – rasti ūkiui su visais gyvuliais ir įranga pirkėją. O tą padaryti ne taip paprasta, kaip, tarkime, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje. Todėl nestebina ir tai, jog būtent užsieniečiai atrodo realiausi pusmetį pardavinėjamo Prakapavičių ūkio pirkėjai.
„Lietuvoje tokie dalykai labai sunkiai parduodami. Lietuviai emigrantai kol kas tiek neturi, kad ūkį įpirktų, o kitas gal ir nesugeba. Apsižiūrėti atvažiuoja ir užsieniečiai, tačiau daugelis jų domisi tik žeme, bet ne gamyba ir jos priemonėmis. Kantrybės daug neturime – metus dar galime patempti, o paskui reikės išvežti ožkas į skerdyklą ir papjauti. Negaliu to padaryti ir todėl dar ieškau pirkėjo“, – kalbėjo ūkininkas.
O kol kas iš primelžto pieno jiedu su žmona Birute spaudžia sūrius ir gamina jogurtą, varškę. Per vasarą prisigamina tiek sūrio, kad jo užtektų parduoti ir žiemą. Daugiausia tai – brandinti puskiečiai fermentiniai sūriai. Vienas jų – avių pieno sūris „Ūta“ – išrinktas geriausiu avių pieno sūriu šiųmečiame sūrių festivalyje Druskininkuose.
Šiuo metu ilgiausiai išlaikytas sūris, kuriuo prekiauja Prakapavičiai – 14 mėnesių išstovėjęs brandintas avių pieno sūris. Sūrių receptūrą Birutė išnaršo internete, randa knygose, kartais, kai prireikia, pasitaria su specialistais.
Pagamintą produkciją ūkininkai išveža parduoti į Kauno turgų. „Tai tarsi koks socialinis projektas:
iš kitų ūkininkų nusiperkame gaminių ir savo parduodame. O kitką vežame į parduotuves – ir į „Maximos“ prekybos tinklo ūkininkų produkcijos skyrelius „Linkėjimai iš kaimo“, ir „Rimi“ esančias „Vikio“ krautuvėles. Bet tose didžiosiose ne ką parduodame – parduotuvėlė Trakuose parduoda kur kas daugiau: specifinis pirkėjas ieško ten, kur tikrai tikisi kažką rasti“, – sakė G.Prakapavičius.
Dalį avių ir ožkų prieno produkcijos pasiima restoranai, tačiau jų užsakomi kiekiai – itin menki, o ir laukti, kol atsiskaitys, neretai tenka.
Prakapavičių valdos – 400 ha žemės, iš kurių apsėta 130 ha, dar 20-30 ha auga medžiai, o visa kita – ganyklos. Čia dirba vienas traktorininkas, vienas gyvulius prižiūrintis žmogus, 40-ies vietų melžykla – dviejų melžėjų valdos, dar vieną žmogų ūkininkai samdo žolei pjauti ir kitiems darbams, bei turi moteriškę, kuri padeda melžykloje arba pieninėje.
