„Dabar jau nebesiilgiu, bet iš pat pradžių nebuvo lengva. Tiesiog priėmiau sprendimą, o kai tai padarai, dingsta ir ilgesys, ir abejonės. Niekada negrįžtu atgal: duris uždarei, vadinasi, uždarei“, – taip svarbų posūkį savo gyvenime apibūdino buvęs pasienietis Aivaras Švilpa.
Valentinas Jokubauskas daugiau nei du dešimtmečius dirbo priešgaisrinėje tarnyboje, vyko į tarptautines pagalbos misijas. O dabar darbuojasi mechaniku-vadybininku.
Kariams, vidaus reikalų sistemos, muitinės ir kai kurių kitų struktūrų darbuotojams pensija priklauso po 25 metų darbo (anksčiau buvo vos 20 metų). Tačiau dažnas dar gali darbuotis kitur.
Gyvena ant ratų
Netrukus penkiasdešimties sulauksiantis A.Švilpa prieš dvejus metus atsisveikino su tarnyba Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Ten jis tarnavo 30 metų.
Vyresnysis specialistas kapitonas dirbo Ignalinos rinktinėje pasienyje su Baltarusija. O dabar, po ilgametės tarnybos specialiajame būryje, visuomet vairuoti mėgęs vyras po Europą suka krovininio automobilio vairą.
„Tarnyba pasienyje gali atrodyti viliojanti nebent jaunimui. Romantikos šiek tiek yra, bet kai 24 valandas paguli ant sniego, ji dingsta.
Žinoma, tai, su kuo susiduri darbe, – kontrabandos, narkotikų gabentojai, nelegaliai sieną pereiti sumanę asmenys, – teikia adrenalino. Ir man visa tai patiko“, – su kuo tekdavo susidurti tarnyboje, pasakojo A.Švilpa.
Išėjęs į atsargą jis nepanoro ramaus pensininko gyvenimo. Kita vertus, pati pensija nėra didelė, kad oriai gyventum. „Smarkiai per kišenę kirto ir euro įvedimas, be to, veiklos man reikia“, – sakė A.Švilpa.
Iš pradžių vyras ėmėsi motociklų, automobilių remonto, vėliau darbo biržoje išsilaikė reikiamus vairavimo egzaminus ir įsidarbino krovinių gabenimo įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi.
„Dabar gyvenu ant ratų. Yra toks anekdotas. Vairuotojas sako šuniui: „Sveikas, kolega.“ Šuo nustemba: „Koks aš tau kolega?“ „Na, tu būdoj ir aš būdoj, tu pririštas ir aš pririštas.“ Toks šuniškas gyvenimas, galima sakyti. Bet kartu ir romantiškas.
Visą Europą dirbdamas tokį darbą išmaišiau. Vairuoji devynias valandas, iškrauni, sukrauni krovinius, išeini iš automobilių aikštelės arba viešbučio ir keliauji dešimt ar daugiau kilometrų susipažindamas su kitais miestais, šalimis.
Man mieliausi Prancūzijos kaimeliai. Ten kiekvienas namas – lyg dvaras“, – pasakojo teisininko išsilavinimą turintis A.Švilpa.
Kelyje laukė išbandymas
Sugrįžęs iš reisų A.Švilpa turi veiklos – jis yra Utenos rajono Daugailių kaimo, kur gyvena, seniūnaitis, todėl sprendžia vietos bendruomenės problemas.
Be to, laisvalaikiu vaidina kaimo teatre.
Neseniai vyras vėl atsidūrė kryžkelėje. Jis nežino, ar toliau dirbs vairuotoju, mat Vokietijoje pateko į avariją. Ir nors jo kaltės nėra, teko daug ką persvarstyti.
„Per avariją Vokietijoje žuvo jaunas žmogus. Nors nesu kaltas, man nuo to nėra lengviau. Grįžo prisiminimai – mano žmona žuvo avarijoje prieš 13 metų, vienas užauginau du vaikus.
Nežinau, ar toliau važinėsiu, priklausys nuo to, kaip pavyks sutvarkyti savo mintis, turbūt teks ir su psichologu pabendrauti. Tačiau užsidaryti tarp keturių sienų negali.
O iš gaunamos pensijos sunku išgyventi. Turiu viską, ko reikia: vaikus, namus, stogas nekiauras ir sveikata dar leidžia dirbti. Tad viskas yra gerai“, – sakė buvęs pasienietis A.Švilpa.
Kasdienybė buvo proziška
Kone ketvirtis amžiaus sukarintoje tarnyboje, o po to, užuot mėgavusis užtarnauta ankstyva pensija, – kelias į laisvą darbo rinką. Šitaip savo gyvenimo posūkį apibūdino vilnietis 51 metų V.Jokubauskas.
23 metus tarnaudamas priešgaisrinės saugos tarnyboje jis daug kartų gesino kelias paras trunkančius gaisrus, į Europos pietus vežė humanitarinę pagalbą pabėgėliams, sprukusiems iš neramumų kamuojamos tėvynės.
Kasdienis jo darbas buvo kiek proziškesnis. V.Jokubauskas vadovavo Transporto skyriui. Baigęs inžinerijos studijas 1994 metais jis pasirinko darbą Vilniaus miesto priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.
„Nebuvo kam dirbti, juk tuomet daug kas nuėjo į laukinį verslą. Tapau inspektoriumi. Netrukus buvau pastebėtas, tad perėjau vadovauti Technikos skyriui – juk buvau tos srities specialistas“, – pasakojo V.Jokubauskas.
Su ugniagesių komanda jis, technikas, vykdavo gesinti gaisrų, siaubusių Neringą, Rokiškio, Radviliškio, Panevėžio rajonus.
„Buvau komandos narys. Technika brangi, sudėtinga, išmokau taktinius elementus, dirbdavome po kelias paras.
Per visus darbo metus neturėjau nuobaudos – vien apdovanojimus“, – pasakojo V.Jokubauskas.
Nuo Atėnų iki Kijevo
Pastaraisiais metais ne sykį su tarptautiniu „Balt Flood Combat“ būriu V.Jokubauskas vežė humanitarinę pagalbą pabėgėliams į Atėnus, Sofiją.
Nors darbas sukarintoje sistemoje kėlė galybę iššūkių ir pavojų, V.Jokubauską tai ir žavėjo. To jis ir dabar kartais ilgisi.
2014-aisiais jo kelias driekėsi į Ukrainą, ten vyras su kolegomis vežė pagalbą – lietuvių suaukotus daiktus, numegztas kojines kariams – išsyk po Maidano įvykių.
Tačiau tai buvo, galima sakyti, vos dešimtadalis darbo, o visa kita – biurokratija“, – pasakojo vyras. Jis iki šiol yra tarptautinės pagalbos teikimo komandos narys.
„Buvę darbdaviai siūlė likti ir pagal darbo sutartį dirbti toliau, tačiau norėjau į kitą pasaulį ir laisvąją rinką“, – apie sprendimą palikti priešgaisrinės saugos tarnybą sakė V.Jokubauskas.
Mėgaujasi verslo pasauliu
Su vidaus reikalų sistema V.Jokubauskas atsisveikino šįmet vasario 1 dieną. Įsiregistravęs darbo biržoje pasinaudojo atsargos karių banko galimybe ir išlaikė egzaminus, leidžiančius vairuoti autobusą. O darbą vyras susirado pats. Įmonėje „Olego transportas“ jis šeštą mėnesį dirba mechaniku-vadybininku.
„Dabar mėgaujuosi patirdamas, kaip dirbama verslo srityje.
Esu aktyvus žmogus, man reikia ką nors veikti. Nemėgstu tingėti. O technika man patinka“, – sakė V.Jokubauskas.
Jis skaičiuoja jau penktą kitokio darbo mėnesį. „Čia viskas kitaip. Tarkime, kalbi su viršininku ar reikia eiti į pasitarimą, o tuo metu vairuotojui prireikia pagalbos, tai eini jam padėti, nes jo bėdos svarbesnės įmonei.
Pirmiausia reikia kitus gerbti ir mylėti. Kaip ugniagesys nebijau kišti rankų į tepalus. O privačiame versle tai vertinama. Svarbu noras, o viso kita išmokstama“, – nauja patirtimi dalijosi V.Jokubauskas.
Vyrą, pasiryžusį keisti gyvenimą, palaikė žmona, kuri pati yra pareigūnė, dirba kriminalinėje policijoje, taip pat dukterys.
„Perėjimas ir lengvas, ir sunkus. Lengvas, nes turi norėti ir netingėti. O sunkus, nes tai nauja, viskas kitaip. Mano dabartinis viršininkas sakė: „Matyti, kad tu esi iš kito pasaulio, bet priprasi“, – pasakojo V.Jokubauskas.
Įkūrė specialų banką atsargos kariams
Šių metų kovo 28 d. startavo Lietuvos darbo biržos įkurtas atsargos karių bankas. Jame iki šiol registruoti 74 atsargos kariai.
Atsargos kariai paprastai būna įgiję aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą. Dažniausiai jie pageidauja dirbti kompiuterinių sistemų specialistais, technikais, vairuotojais, vadybininkais, apsaugos darbuotojais, inžinieriais, mechanikais.
Daugiausia atsargos karių buvo registruota Vilniaus, Kauno, Alytaus, Panevėžio, Šiaulių ir Tauragės teritorinėse darbo biržose.
Šiuo metu registruoti 23 darbdaviai, siūlantys laisvas darbo vietas atsargos kariams. Daugiausia laisvų darbo vietų registruota Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Jonavoje, Palangoje, Šilutėje ir Telšiuose. Jie siūlo kariams tapti darbų vadovais, vadybininkais, apsaugos darbuotojais, sąmatininkais.
