Ruduo kauniečiams prekeiviams – ypatingas metas, nes turgų užplūsta sodo, daržo ir miško gėrybes žiemai konservuojantys pirkėjai.
Štai palangiškiai visus metus gyvena iš to, ką uždirba gerą vasarą iš nuomojamo gyvenamojo ploto, o kauniečiai turgaus prekeiviai žiemą minta iš to, ką pavyko parduoti rudenį.
O ir šalia Stoties turgaus pieno produktus, kojines ir įvairią smulkmę nelegaliai pardavinėjančios močiutės šiemet džiaugėsi, kad miesto plėtros darbais užsiėmusi valdžia davė joms ramybę ir pro pirštus žiūri. Atkutusios atrodė ir būriais zujančios čigonės, drąsiai siūlančios kontrabandinių cigarečių, garsių prekių ženklų klastočių.
Vaisius, daržoves ir uogas kauniečiai nuo seno įpratę pirkti Žaliakalnio arba Stoties turgavietėse.
Spalvinga moliūgų karalystė
Vaikštant po senutėlį Stoties turgų sunku nepastebėti nuostabiomis spalvomis akį traukiančių moliūgų. Jų buvo nuo kumščio iki rankomis neapglėbiamo riedulio dydžio.
Moliūgus pardavinėjo juos išauginusi Violeta. Moteris sakė užauginusi net dvi tonas ankštame 25 arų plote. Ji tikisi, kad derlių pavyks parduoti, – už kilogramą moliūgo ji prašė pusės euro. Brangiau įvertino tik tamsiai mėlynus muskatinius moliūgus, kuriuos galima valgyti šviežius, nes jie saldumu nenusileidžia arbūzams.
„Bet paties didžiausio, 20 kilogramų sveriančio, moliūgo neparduosiu. Iš jo Kalėdoms gaminsiu cukatas – labai skanius ekologiškus saldainius. Juos dovanoju draugams, artimiesiems, pardavinėti neapsimoka, nes labai daug triūso reikia įdėti, didelė savikaina. Būtų per brangūs“, – aiškino Violeta.
Daržovėmis prekiaujantis Valdas įsiūlė nusipirkti, jo žodžiais tariant, vyrišku saldainiu vadinamų švelnaus skonio salotinių svogūnų. Tokių didelių, dviejų kumščių dydžio, pailgų svogūnų dar niekur neteko matyti.
Grybų nedaug ir brangūs
Turguje pilna įvairių gėrybių, bet grybų šiais sausringais metais retai pamatysi. Nors gerai paieškojęs – rasi. Iš pat ryto alučiu atsigaivinanti neveroniškė Genė siūlė raudonikių ir sveikai atrodančių lepšiukų.
„Neveronyse žinau drėgnų vietų, randu apsčiai grybų“, – gyrėsi Genė. Už krūvelę raudonviršių ji prašė 8 eurų, už panašų kiekį lepšių – 4 eurų. Visus juos išvirus pietūs keturių asmenų šeimai išeitų. Taigi posakis „pigiau grybo“ jau seniai atgyvenęs.
Pigesnių, bet varganai atrodančių ūmėdžių ir grūzdų galima buvo įsigyti iš senyvo amžiaus moters, prekiaujančios nuo šaligatvio Stoties turgaus prieigose. Plastikinis indelis tokių grybų – 1,5 euro.
Parodė daugiau pakantumo
Anksčiau vaikomos ir baudžiamos, dabar pensininkės ant šaligatvio drąsiai išsidėliojusios ne tik grybus ir namudinius tekstilės gaminius, bet ir pieną, varškę, sviestą.
„Anksčiau mus išvaikydavo, baudas skirdavo. Bet jau kuris laikas policija ir miesto valdžia žmoniškai su mumis elgiasi, nebebaudžia. Juk mes nieko blogo nedarome, savo muštą sviestelį pardavinėjame, ne vogtą“, – tikino viena šaligatvinio turgaus prekeivė.
Ji primygtinai siūlė nusipirkti naminio sviesto – tik trys eurai už pusę kilogramo. Neva ekologiškas, be jokios chemijos. Tačiau suabejojus dėl sviesto, parduodamo šalia burzgiančių šimtų automobilių, ekologiškumo, moteris nuramino: „Produktai susukti į kelis celofano sluoksnius, išmetamosios dujos nepakenkė.“
Vis dėlto drąsos pirkti net taip apsaugoto produkto pritrūko, todėl patraukiau į Žaliakalnio turgų pasidairyti po turgaus prieigose pardavinėjamą antikvarinę egzotiką.
Praturtėjo iš prekybos
Lengviau išvardyti, kokių daiktų čia nėra, o ne kokių yra. Tiesa, Šv.Gralio ir didžiojo kunigaikščio karūnos neteko matyti, bet gal geriau paieškojęs ką nors panašaus rastum.
Turgaus veteranas, 70 metų Edvardas, turi apsčiai sovietinių medalių ir ordinų, padėtų šalia krikščioniškos atributikos, atgailaujančios Marijos Magdalietės erotiškai apnuoginta krūtine, – skirtingos ideologijos čia nesipjauna viena su kita. Yra vinilinių plokštelių, tarp jų įrašas su 1968 metų rusų komunistinio bardo Josifo Kobzono hitu „Akimirka“ („Mgnovenije“), buvusio anuomet legendinio filmo apie sovietų žvalgą Štirlicą pagrindiniu grojaraščiu. Įvairių pinigų – nuo carinių rublių iki nežinia kurios istorinės epochos kiniškų juanių.
Dėmesį patraukė kadaise brangios retenybės buvusios automobilių radiolos – „Grundig“, „Panasonic“. Edvardas teigė, kad aparatai veikia ir kainuoja tik po 7 eurus.
„Tokių radijų pilna. O štai gauti volgos ir pobedos radiolų labai sunku, zimų, čaikų – beveik neįmanoma. Nors yra senų automobilių savininkų, kurie pasiruošę nemažas sumas pakloti“, – aiškino prekeivis.
Edvardas sakė beveik visą gyvenimą praleidęs turguje – buvo garsus Kauno spekuliantas (taip sovietmečiu vadinti privatūs prekeiviai, anuomet tokia veikla buvo nelegali) ir materialiai labai gerai gyveno.
Nereikalingi, bet įdomūs
„Vykdomojo komiteto pirmininkas (dabar maždaug atitinka mero pareigas. – Red.) važinėjo nauja volga, o aš – naujausio modelio žiguliais. Nuvažiavau į Rusiją ir nusipirkau už dvigubą kainą“, – gyrėsi Edvardas.
Nuo tų laikų labai daug kas pasikeitė. Dabar vargu ar turės didelę paklausą vinilinės plokštelės su J.Kobzono, Muslimo Magomajevo ar Polado Bulbuloglu įrašais. Vargu ar jaunoji karta supras, kodėl norint įsigyti naują automobilį reikėjo trenktis į Rusiją ir permokėti dvigubai. Daug kas pasikeitė, tik kaunietiškas verslumas išliko gajus.
Ponui Edvardui pavyko įtikinti, kad nusipirkčiau sovietinių laikų darbo žymūno medalį „Už uolų darbą“ už du eurus.
Nusipirkau ir eidamas namo galvojau, ką su tuo medaliu veikti, – net juokais viešai nepasipuoščiau – juk medalis su ryškiai iškaltu kūju ir pjautuvu, o Lietuvoje už viešą sovietų bei nacių simbolikos demonstravimą baudžiama administracine tvarka.
Įmečiau į stalčių šalia prieš kelerius metus už tris eurus prie Dievo Motinos katedros Paryžiuje įsigyto katalikiško paveikslėlio. Jį tada įsiūlė prekeivis juodaodis, bet turbūt turintis kaunietiškų genų.
Bausti būtų galima, bet tvarkdariams – gaila
Vytautas Jurkevičius
Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas
„Šiais metais už prekybą viešosiose Kauno miesto vietose nubausta 16 asmenų.
Kadangi dauguma tokių prekiautojų yra socialiai pažeidžiami, dažniausiai apsiribojama prevenciniu pokalbiu arba žodiniu perspėjimu.
Žaliakalnio turgaus prieigose buvo vykdomi šaligatvių rekonstrukcijos darbai, todėl tuo metu dėl kokios nors prekybos nusiskundimų nebuvo. Kadangi neįmanoma nustatyti dokumentų nepateikiančių asmenų tapatybės, skyrius įstatymų suteiktų procesinių prievartos priemonių neturi, todėl pagrindinis problemos sprendimo įrankis – policija. Ji taip pat turi įgaliojimus kontroliuoti prekybą viešoje vietoje.
Artimiausiu metu organizuosime papildomus reidus nurodytoje vietoje.“
Didžiausi Kauno turgūs (abėcėlės tvarka)
Aleksoto turgus
Centrinis Kauno turgus („Urmo“ prekybos miestelyje)
Dainavos senasis turgus (buvęs LTSR 25-mečio turgus)
Dainavos naujasis turgus (buvusi parduotuvė „Viešnagė“)
Eigulių turgus (prie buvusio PC „Vitebskas“)
„Girstučio“ turgus
Kalniečių turgus
Miesto turgus (buvęs „Planetos“ kino teatras)
Stoties turgus
Šilainių turgus
Vilijampolės turgus
Žaliakalnio (Zanavykų) turgus
