Internete (ypač socialiniuose tinkluose) galima aptikti visokių sovietinių laikų nostalgiją išgyvenančiųjų prisiminimų, kaip „anuomet“ viskas buvo pigu: ledai po 14 kapeikų, sąsiuviniai po 2 kapeikas ir „gazirovkė“ po vieną.
Nusprendžiau paskaičiuoti populiariausių produktų kainas ir pamačiau, kad dauguma jų buvo didesnės nei dabar (skaičiuojant pagal perkamąją galią).
Nesitikėjau, kad bus tiek daug komentarų po šiuo įrašu ir straipsniu. Taigi tema aktuali ir kai kam skaudi (taip pat man).
Daugybė komentatorių ginčijo mano skaičiavimus. Prisipažinsiu, tai tikrai nėra mokslinis darbas, duomenis paėmiau, savaime suprantama, iš interneto (https://nonews.co/special-projects/ussr-price). Dėl kai kurių skaičių galima ginčytis be galo ir be krašto. Bet išvada, kas ir kaip skaičiuotum, ta pati – dauguma kainų (ne visos, aišku) tada buvo didesnės nei dabar (bet ir tų pačių prekių dažnai net nebūdavo parduotuvėse, reikėdavo „blato“, o jei atsirasdavo kokių deficitinių daiktų, tai eilės būdavo neįsivaizduojamo ilgumo, kartais tekdavo stovėti po kelias ar net keliolika valandų).
Žmonės gyveno skurdžiai. Sakysite, ir dabar daug kas gyvena skurdžiai. Nesiginčysiu. Betgi tada gyveno dar skurdžiau. O juk, be materialinių gėrybių buvimo-nebuvimo, kur dar laisvės nebuvimas ir prievarta? Apie tai savo įraše sąmoningai nerašiau, jis buvo skirtas tik kainoms. Bet jei jau tiek daug aistrų sukėlė tos kainos, pakalbėkime. Ir ne vien apie jas. Apie laisvės kainą, apie žmogaus kainą galų gale.
Atvirai kalbant, apie sovietinę-komunistinę epochą prikalbėta ir prirašyta labai daug, ir atrodytų, ką čia daugiau po praeitį besiknaisioti. Betgi, pasirodo, reikia. Nes ne viską išsiaiškinome (ir neišsiaiškinsime). Nesiruošiu skeptikų atversti į tikrąjį tikėjimą, lygiai kaip ir jie su manimi to nepadarys. Internetas – ne ta vieta, kur pakeiti savo nuomonę, o ta, kur susirandi medžiagos, patvirtinančios ją.
Neįmanoma viename straipsnyje išnagrinėti komunizmo esmės. Veikiau čia pabandysiu dekonstruoti sovietinę svajonę, tiksliau – nostalgiją.
Kad geriau sektųsi dekonstruoti, reikia atsakyti į šiuos klausimus:
1. Kaip išvis atsirado komunizmas, t. y. kokios buvo žmonių svajonės apie idealų gyvenimą ir kaip jie pabandė tas svajones įgyvendinti?
2. Kaip tos svajonės išsipildė, t. y. kas iš tų svajonių realizavimo išėjo tikrovėje?
3. Kaip prisimename komunistinę-sovietinę praeitį savo svajonėse ir kokia ji buvo iš tikro?
4. Kodėl tai vis dar aktualu?
5. Kokias iš to galime daryti išvadas ir kas toliau?
Žmonės visais laikais svajojo gyventi geriau. Tai natūralus ir teisėtas noras. Bėda tik kad taip jau nutiko, jog siekiant įgyvendinti šią svajonę, vietoj rojaus dažniausiai būdavo sukuriamas pragaras. Tai labiausiai tinka būtent komunizmo idėjai ir praktikai.
1917-ųjų revoliucijos Rusijoje įvyko, žinoma, ne tuščioje vietoje. Žmonės gyveno tikrai blogai. Nors ir skelbiama, kad 1913-ieji Rusijai buvo bene aukščiausio ekonominio pakilimo metai, iš tikro daugybė žmonių gyveno patirdami didžiulį skurdą ir priespaudą ir nematė jokių prošvaisčių. O čia dar karas, ir taip jau sunkią padėtį dar labiau pabloginęs. Ir štai – žmonėms pasiūlomas rojus žemėje – socializmas (komunizmas). Tokio precedento dar nebuvo, kas gi galėjo žinoti, kad tikrovėje šis rojus virs pačiu baisiausiu pragaru.
Ne tik vasario, bet ir bolševikinę spalio revoliuciją daugybė žmonių palaikė su didžiausiu entuziazmu. Netiesa, kad laikinąją vyriausybę nuvertė saujelė bolševikų, finansuojamų Vokietijos. T. y. tai buvo tiesa tik iš pradžių, bet jau nuo pat pirmųjų revoliucijos dienų (o iš tikro – jau prieš ją) bolševikai sugebėjo į savo pusę patraukti daugybę žmonių. Kitaip nebūtų tokiam ilgam laikui įsitvirtinę valdžioje ir netgi sėkmingai plėtę komunistinės ideologijos ekspansiją.
Prie rusų prisidėjo daugybė kitų tautų entuziastų. Suomijoje buvo tiek daug šia bacila užsikrėtusių, kad ten netgi įvyko pilietinis karas.
Lietuvoje nevyko pilietinio karo, o tik bolševikų invazija, prie kurios prisijungė saujelė vietinių komunistuojančių žmonių, o Suomijoje, taip pat Vokietijoje ir keliose kitose šalyse komunistinis tvaikas buvo apėmęs kur kas didesnę visuomenės dalį. Kodėl taip, čia jau nenagrinėsiu. Straipsnyje „Komunizmo žlugimo devyniasdešimtmetis“ rašiau, jog komunistine ideologija buvo apkrėsti milijonai žmonių visame pasaulyje, jie tikėjo komunizmo idealais ir pergale, nuoširdžiai manė, kad galima dėl tų idealų žudyti kitaip manančiuosius.
Komunizmas ir kaip idėja, ir kaip praktika – žmoniją naikinanti sistema. Jei egzistuotų Šėtonas, ir jam reiktų sunaikinti žmoniją, tai jis nieko geriau nesugebėtų sugalvoti, kaip įpūsti žmonėms mintį, esą visi yra lygūs, ir siekti tos lygybės bet kokia kaina.
Esminis skirtumas – žmonės turi ne būti priverstinai lygūs, o turėti lygias galimybes (amerikietiškoji svajonė).
Iš pirmo žvilgsnio šios idėjos atrodo lyg ir panašios, bet iš tikro – absoliučiai skirtingos ir netgi priešingos.
Prievartinis lygybės įgyvendinimas – tai absoliučiai priešinga laisvės idėjai ir lygių galimybių idėjai. Tai – absoliuti prievarta ir žmonijos su(si)naikinimas.
Anot Karlo Markso, žmonija vystosi pagal geležinius istorijos dėsnius, ir jis tikėjo atskleidęs juos ir kartu įgavęs žmonijos valdymo raktą.
Pasak jo, tie istorijos dėsniai veda prie privačios nuosavybės ir ypač laisvų mainų panaikinimo bei gamybos priemonių suvisuomeninimo. Be to, istorijos bėgyje turėtų išnykti ir bet kokia religija – nes kam jos bereikės, jei jau yra marksizmas.
K.Marksas buvo įsitikinęs, kad privati nuosavybė yra nenatūrali, priešiška tikrajai žmogaus prigimčiai. Tai yra netiesa – nes kaip žmogus gali gyventi be nuosavybės? Privačios nuosavybės buvimas yra savaiminė natūrali žmogaus ir žmonijos būsena. Ir tam pagrįsti nereikia jokių sudėtingų moksliškų išvedžiojimų, o tik elementarios sveikos nuovokos.
Tiesiog atsakykite kiekvienas sau - ar norėtumėte, kad kažkas atimtų viską, ką turite, ir už jus spręstų, ką jums galima turėti ir kaip bei kiek privalote dirbti.
Bet kažkas buvo ir tada gero? Žinoma. Pirmiausia buvo gera tai, ką žmonės sukurdavo patys, be valstybės. Na, o valstybė, tiksliau, idealistai, ją kūrę, pabandė įgyvendinti socialinę lygybę, aišku, ne visumoje, o tik atskirais epizodais. Tai – nemokamos sanatorijos, pigus visuomeninis transportas, pionierių lageriai, nemokami butai ir dar kai kas. Tik ne viskas taip gražu, kaip kad gali pasirodyti, ypač šiais, pinigų laikais.
Maksimas Mirovičius savo interneto svetainėje rašo, kad, tarkim, „nemokamų butų“ reikdavo eilėse laukti po 10-20 metų. Butas vis tiek netapdavo jūsų nuosavybe, jį bet kada galėjo atimti. Nebuvo galima jo nei paveldėti, nei parduoti. Ir galų gale - nemokamo nieko nebūna.
Valstybė juk pati neturi pinigų, ji juos ima iš savo gyventojų. Taigi atlyginimas galėjo būti ne 150, o 300 rublių, iš tų pinigų ir statė „nemokamus“ butus. Tai buvo tarsi prievartinė banko paskola. Tik maždaug nuo 1980-ųjų atsirado vadinamieji kooperatiniai butai, kurie jau ir tapdavo kaip ir nuosavybe.
Dar vienas mitas – nemokamas mokslas. Ar žinote, kad 1940 metais SSSR buvo įvestas mokestis už mokslą. Reikėjo mokėti už mokslą vyresnėse klasėse ir aukštosiose mokyklose.
Metinis vieno moksleivio (studento) mokesčio dydis buvo apie vieną mėnesinį darbininko atlyginimą. Tai vis dėlto gana daug. Besimokančiųjų vyresnėse klasėse ir aukštosiose mokyklose skaičius sumažėjo perpus.
Vyko karas ir reikėjo ne išsilavinusių piliečių, o nemąstančių karių ir darbininkų. Šis mokestis buvo panaikintas tik 1956 metais, bet ir tai ne visiškai. Vyresnių klasių moksleiviai privalėjo per savaitę dirbti dvi dienas, nes vis tiek reikėjo kažkiek atsilyginti už išsilavinimą, o į aukštąsias mokyklas priimdavo tik atidirbus įmonėse bent dvejus metus. Ši tvarka galutinai buvo panaikinta tik 1966 metais.
Už „nemokamą gydymą“ taip pat atskaitydavo iš atlyginimų. O apie sovietines psichiatrines ligonines juk visi žinote?
Vienas didžiausių mitų – „kokybiškas maistas“. Rusijos didžiojoje medicinos enciklopedijoje rašoma, kad SSSR buvo leidžiama naudoti apie 200 maisto priedų (https://бмэ.орг/index.php). O garsieji sovietiniai standartai - GOST-ai?
Antai GOST-23670-79. Jame rašoma – „Dešrų ir dešrelių gamyboje leidžiama vietoj jautienos, kiaulienos ar avienos kombinuotai naudoti baltyminį stabilizatorių, jautienos ar kiaulienos mėsos masę, maistinę kraujo plazmą, krakmolą, kvietinius miltus“.
Vitalijus Balkus nurodo, kad GOST-uose rasite ir visiškai legalaus aspirino, ir polifosfatų (injektavimo tirpalams), natrio nitrito, natrio benzoato ir t.t. Šlykščių mokyklinės valgyklos balandėlių ir kotletų niekuomet nepamiršiu.
„Mažas nusikalstamumas“. Neskaičiuojant pačios valstybės nusikaltimų (milijonai nekaltai išžudytų, pasodintų, ištremtų), būtent sovietiniais laikais ir atsirado taip gerai visiems iš rusiškų serialų žinomas „įstatymo vagių“ (Vory v zakone) institutas. Kalėjimai juk buvo ypač perpildyti, kamerose ir barakuose valdžia tvarkos nežiūrėjo, viską paliko savieigai, tad ir įsikūrė „kalinių profsąjunga“, tą „tvarką“ dariusi pačiais žiauriausiais metodais.
„Tautų draugystė“. Azijiečiai – „čiurkos“, Baltijos tautos – „fašistai“, ukrainiečiai – „chocholai“, kaukaziečiai – „juodašikniai“, patys rusai – „kacapai“. Nagi, labai jau draugiškai visos tautos, per prievartą į Sovietų Sąjungą suvarytos, sugyveno. Ypač tai gerai pasireikšdavo armijoje. Kas tarnavo, gali papasakoti – tik paklauskite.
Nepavyko vis dėlto sukurti „sovietinio žmogaus“ kaip nacijos. Nors norai ir pastangos sukurti tokią supertautą buvo didžiuliai. Komunistinė ideologija teigė, kad, sukūrus komunizmą, nebebus nacijų, tautybių, kadangi jos natūraliai išnyks, egzistuos viena pasaulinė kultūra.
Tradicinę patriarchalinę šeimą pakeis naujo tipo šeimyna, kurioje nebeliks ekonominių santykių.
Komunizmo neįmanoma sukurti iš principo. Tai yra absoliučiai utopinė, vedanti prie žmonijos su(si)naikinimo būklė.
Kaip rašo lenkų istorikas Andrzejus Walickij, „Stalinas buvo nuoseklus marksistas ir leninistas, bet gyvenimo realybė, žmogiškosios esybės jėga privertė jį atsitraukti nuo utopinių ir žmoniją naikinančių komunizmo idėjų. Stalinas pragmatiškai pakeitė bekompromisį komunizmą į kažkokią simbiozę.“
Nikita Chruščiovas dar tikėjo komunizmu, bet kiti sovietiniai vadovai, ko gero, jau tik iš įpročio kartojo komunistinius burtažodžius, nelabai jais ir betikėdami.
SSSR žlugimas kelia nuostabą, bet ne todėl, kad žlugo, o kad tiek ilgai ištempė. Šį paradoksą A.Walickis aiškina teigdamas, kad „SSSR tiek ilgai išgyveno ne dėl komunizmo idėjos, bet dėl rusiškojo nacionalizmo“.
Taigi prisiminimai apie „gražią sovietinę praeitį“ gali būti paaiškinti tik anekdotu apie senuką, kuris, anūkų paklaustas, kada buvo patys geriausi laikai, atsakė, kad Stalino. Vaikaičiai nustebo – kaipgi, juk tada buvo represijos, trėmimai. O senukas atsakė: „Bet tada, vaikučiai, aš buvau jaunas, visus dantis turėjau ir mane mergos mylėjo...“.
Kiek procentų tokių sovietinių laikų nostalgiją išgyvenančiųjų Lietuvoje yra, nežinau. Tikiuosi, kad nedaug. Nors gal kas nors turėtų tai nustatyti, kad žinotumėme, ką toliau daryti.
Tarp kitko, nesena Eurobarometro apklausa nustatė, kad net 42 procentai lietuvių teigiamai vertina Rusiją. Aišku, tai ne tiesiogiai susiję su sovietine nostalgija, bet, manau, vis dėlto pakankamai.
Komunizmas, be jokios abejonės, nebeatgims tokiu pavidalu, kokiu gyvavo XX amžiuje. Bet jo recidyvai dar ilgai nuodys mūsų aplinką. Kaip su tuo kovoti? Ogi labai paprastai – kiekvienam dirbti savo darbą – taip, kaip jį išmano geriausiai. Ir nebūti abejingam. Ne veltui Kristus sakė – „Budėkite“.
