Aišku, žmonės jaučia ne BVP augimą, o savo piniginių pilnėjimą. Pernai atlyginimai, atskaičius mokesčius, didėjo beveik 9 proc., o atsižvelgus į infliaciją – 5,9 procento.
Nors lietuviai neskuba pripažinti, kad gyvenimas gerėja, greičiau linkę įžvelgti, kad viskas eina tik blogyn, atrodo, visuomenėje pamažu vyksta nuotaikų lūžis.
Tai rodo naujausia „Baltijos tyrimų“ apklausa ir ja grindžiamas Žmogaus studijų centro emocinio klimato tyrimas.
Laimės jausenos, žmonių savijautos, savo vaidmens ir šalies patrauklumo vertinimai – optimistiškiausi per visą dešimtmetį.
Net 83,2 proc. apklaustųjų didžiuojasi Lietuva. Tai rekordinis rodiklis. Žmogaus studijų centro vadovas G.Chomentauskas patriotinių jausmų pakilimą sieja su pernai minėtu Lietuvos valstybės šimtmečiu ir kitais pasididžiavimą istorija puoselėjančiais įvykiais.
Matyt, tai skatino žmones ir jaustis laimingesnius, ir dar kūrė atmosferą, kuri pastūmėjo juos tai pripažinti: pernai daugiausia per dešimtmetį lietuvių (70 proc.) vadino save laimingais žmonėmis.
Šis itin svarbus rodiklis nuolat gerėja nuo 2010 m., kai 56 proc. žmonių teigė esantys laimingi.
Kad pastarąjį dešimtmetį stiprėja žmonių pasitikėjimas savimi, socialine aplinka, savo galimybėmis daryti jai įtaką, patvirtina ir kiti apklausos duomenys.
Tiesa, stebint emocinio klimato kaitą per dešimtmetį krinta į akis, kad rodiklių kreivės nėra tik kylančios, jos šiek tiek šokinėja aukštyn žemyn, bet matyti, kad įsigali pozityvesnio požiūrio kryptis.
Antai atsakydami į klausimą, ar gyvendami Lietuvoje jaučiasi reikalingi visuomenei, žmonės itin pesimistiškai buvo nusiteikę 2010 metais.
Ekonominė krizė kilo 2008-ųjų pabaigoje, žmonės ją smarkiau pajuto kitąmet – 2009 m., kai po vadinamosios naktinės A.Kubiliaus reformos smarkiai smuko didelės dalies gyventojų pajamos.
Tačiau žmonių emocinė reakcija į prastėjančias ekonomines sąlygas tarsi vėlavo: 2008 m. 62,7 proc. apklaustųjų sakė, jog jaučiasi esantys reikalingi visuomenei, 2009 m. taip manė 56 proc., o 2010 m. vos 33,2 proc. atsakymų buvo teigiami.
Bet tai paradoksalu tik iš pirmo žvilgsnio. Matyt, reikia laiko, kol pablogėjusios gyvenimo sąlygos nusmukdo ir žmonių emocinę būseną.
Po išgyvento smarkaus ekonomikos nuosmukio 2010-ieji buvo tūpčiojimo vietoje metai.
Žmonės ėmė vis labiau pavargti susitraukus pajamoms, nemažai jų prarado darbą, nelengvai rado kitą. Todėl būtent 2010-ieji tapo labiausiai pesimistiškų vertinimų metais.
Beje, tai patvirtina ir atsakymai į kitą tyrėjų klausimą. Paklausti, ar jaučiasi galintys daryti poveikį visuomenės gyvenimui, 2009 m. 20 proc. žmonių atsakė „taip“ arba „tikrai taip“, o 2010 m. taip manančių sumažėjo iki 12,1 procento.
Vėliau emocinis klimatas ėmė gerėti. Antai 2013–2015 metais jau maždaug 56–53,4 proc. žmonių sakė, kad jaučiasi esantys reikalingi visuomenei, o 17,1–22,3 proc. teigiamai vertino ir savo galimybes daryti jai poveikį.
Lietuvos ūkis tuo metu atsigavo, augo BVP, kilo atlyginimai, mažėjo nedarbas, todėl emocinio klimato tyrimo rodikliai atitinka ekonominius.
Kiek sudėtingiau aptikti sąsajų tarp emocinio klimato ir ekonomikos 2016-aisiais. Tais metais daugiau kaip 10 proc. sumažėjo besijaučiančių reikalingais visuomenei žmonių, smuko ir jų tikėjimas, kad jie gali daryti poveikį šalies gyvenimui, nors ekonomika tebekilo.
Prisiminus, kad 2016-ieji buvo Seimo rinkimų metai, galima manyti, kad emocinį klimatą veikė politikų kalbos, sustiprėjusi valdžios veiklos kritika, skatinusi rinkėjų nusivylimą, jog tuomečiai valdantieji neįvykdė pažadų.
Vadinasi, emociniam žmonių nusiteikimui, be ekonomikos būklės, didelę įtaką daro ir viešojoje erdvėje vyraujantys politiniai vertinimai.
Per pastaruosius porą metų visuomenės emocinis klimatas vėl pradėjo gerėti, o ypač smarkiai apklausos rodikliai šovė aukštyn pernai: 2018 m. rekordiškai daug žmonių (63,7 proc.) teigė, kad jaučiasi reikalingi visuomenei, ir 26,4 proc. – kad gali daryti jai poveikį.
Atlyginimai per šiuos porą metų kilo itin sparčiai, bet vien gyvenimo lygio kilimu negalima paaiškinti emocinio klimato gerėjimo.
Tikriausiai stiprėjo ir žmonių saugumo jausmas, išaugo pasitikėjimas savo jėgomis, bendruomene, imta labiau suvokti, kad ne viskas priklauso tik nuo valdžios.
Kita vertus, atrodo pagrįstos ir psichologų įžvalgos, kad Lietuvoje žmonės pavargo ieškoti gyvenimo trūkumų.
Gal lietuvių emigracijos patirtis irgi skatina pozityviau žvelgti į tėvynę, supratus, jog ir užsienyje neteka kisieliaus upės.
Vienaip ar kitaip, visuomenės emocinio klimato gerėjimas turi didžiulę įtaką šalies gyvenimui, skatina žmones stiprinti tarpusavio ryšius, burti bendruomenes, tikėti ateitimi, o tokios nuotaikos tampa ir ekonomikos varikliu.
Dar sunku pasakyti, kaip šie, trejų rinkimų, metai paveiks žmones – pakurstys naują nusivylimo bangą ar įpūs daugiau optimizmo.
