Prieš daugiau nei dešimtmetį bankai pasaulinei krizei ruošėsi mažindami palūkanų normas, o tam, kad augtų ekonomika, trilijonai dolerių buvo išleidžiama obligacijoms.
Praėjo dešimt metų, o bankams belieka tik pakartoti šiuos žingsnius. Palūkanų normos išsivysčiusiose šalyse ir toliau išlieka neįtikėtinai mažos, o kai kur jos – netgi neigiamos. Be to, Federalinė rezervų sistema (FED) jau išparduoda ir kai kurias savo anksčiau įsigytas obligacijas. Europos ir Japonijos centriniai bankai dar nežengė šio žingsnio.
Taigi dabar kyla klausimas – ar centriniai bankai laukė pernelyg ilgai, kad padidintų tarifus iki normalaus lygio, tokiu būdu nepasiruošdami galbūt naujai krizei?
Krizė kirstų stipriau
„Jeigu įvyks recesija, manau, kad šią krizę atlaikyti bus daug sunkiau, nei praėjusias“, – prognozavo Harvardo universiteto profesorius ir buvęs Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekonomistas Kennethas Rogoffas.
Politiniai procesai taip pat apsunkina centrinių bankų gyvenimą. Tokiose šalyse kaip Indija ir Turkija bankai itin dažnai susiduria su politikų kišimusi į banko procesus, o neseniai JAV prezidentas Donaldas Trumpas dar kartą sukritikavo FED.
Pasaulio ekonomikos augimo perspektyvos pastaraisiais mėnesiais smarkiai sumažėjo, nes prekybos įtampa lėmė augimo lėtėjimą net tokiose stipriose ekonomikose, kaip Kinija ar Vokietija.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Pasaulio bankas sumažino savo 2019 m. pranašautas augimo prognozes, o ekspertai jau įspėja apie JAV didėsiančias palūkanų normas, prekybos konfliktus ir geopolitines rizikas, pavyzdžiui, „Brexit“, galimus padarinius pasaulio ekonomikai.
Bankų galia ribota
Žinoma, specialistai tikina, kad neįmanoma tikėtis, kad ekonomikos augimas yra amžinas ir sinchonizuotas. Tačiau pastarojo dešimtmečio centrinių bankų vykdoma politika gali stipriai apriboti bankų atsaką į staigų ekonomikos nuosmukį.
„Pagalvokite apie automobilį, važiuojantį nelygiu keliu, kuomet bagažinėje jūs neturite atsarginės padangos. Niekas nenorėtų, kad viena iš padangų sprogtų“, – aiškino pagrindinis „Allianz“ (AZSEY) ekonomikos patarėjas Mohamedas El-Erianas.
Jo teigimu, FED, kuris praėjusiais metais keturis kartus padidino savo palūkanų normas, yra geresnėje situacijoje lyginant su kitais pagrindiniais centriniais bankais. „Tačiau net ir FED turi pasispausti, kad padidintų savo augimą, nes ji turi mažiau lankstumo, nei anksčiau“, – pridūrė M.El-Erianas.
Europos centrinio (ECB) ir Japonijos bankų situacija prastesnė. Pagrindinė ECB skolinimo norma yra nulis procentų, o jos indėlių palūkanų norma yra -0,4 proc.
Griebiasi šiaudo
Tam, kad po krizės būtų galima sustiprinti rinkos augimą, bankai imasi beprecedenčių sprendimų, kuriais stengiasi užsitikrinti trilijonų dolerių vertės sandorius. Ši strategija yra vadinama kiekybiniu palengvinimu arba pinigų spausdinimu (angl. quantitative easing arba QE).
Paprasčiau tariant, kiekybinis palengvinimas yra lėšų įliejimas į finansinę sistemą, prispausdinant naujų pinigų.
Europa baigė kiekybinio palengvinimo programą gruodžio mėn., kuomet buvo sukurta per 2,6 mlrd. Eur (apie tris trilijonus JAV dolerių) naujų pinigų.
Nors FED techniškai galėtų dar kartą pradėti kiekybinio palengvinimo metodą, M.El-Erianas pažymėjo, kad tokia programa „greičiausiai būtų mažiau veiksminga skatinant tvarų augimą“.
Kaip paaiškino investicijų konsultavimo įmonės „Yardeni Research“ prezidentas Edas Yardenis, tokiu būdu centrinė bankinė sistema tiesiog „išnaudoja šovinius“.
