Jie vardijo tas pačias priežastis: smarkiai ūgtelėjusi prekybos vietų kaina, taip pat besiderantys ir besiginčyjantys pirkėjai, iš kurių tik ir girdėti: „Tiek buvo litais, o dabar – eurais.“
Tad traukdamas namo ne vienas prekeivis, paklaustas, ar kitąmet važiuos į Kaziuką, ištarė: „Pagalvosiu.“
Dėl kitų metų – abejonės
Gintaro dirbiniais prekiavęs Grigorijus Gerasimovas iš Klaipėdos Kaziuko mugėje – daugiau nei du dešimtmečiai. Jis diplomatiškai nutylėjo, paklaustas, ar ši mugė jam buvo prasčiausia. Jis tvirtai nusprendė, kad kitą savaitę Kaune vyksiančią Kaziuko mugę praleis.
„O dėl Vilniaus pagalvosiu. Pripratau čia per tiek metų. Patinka man čia“, – prisipažino klaipėdietis, pabrėžęs, kad svarbu ne vien pelnas.
Merino vilnos gaminiais Gedimino prospekte prekiavusi Zita sakė, kad iš visų trijų Kaziuko mugės dienų tik šeštadienis buvo pakenčiamas. Tačiau pelną gerokai apkramtė pabrangusi prekybos vieta.
„Tokia mūsų, namudininkų, dalia. Niekam nerūpi, kiek kainuoja žaliavos transportas. Niekam neįdomu, kad keturlinkos susilenkusios dirbame. Kiekvienas nuolaidos prašo. Kiekviena močiutė mesteli: „Tiek buvo litais, o dabar – eurais.“ Ar aš dėl to kalta?“ – liejo nuoskaudą Zita.
Tuo tarpu keramikas Jonas Graužinis prisipažino, kad kitų metų Kaziuką Vilniuje jis pamiršiąs: „Nesąmonė tokie mokesčiai už prekybos vietas. Geriau internetu puodus pardavinėti. O čia stovi, šąli ir nieko neuždirbi.“
Jam pritarė ir Vsevolodas iš Vilniaus rajono. Anot odos gaminiais prekiavusio vyro, Kaziuko mugė keičiasi ne į gerąją pusę. Daug meistrų iš tiesų ieško kitokių prekybos formų ir stirksoti mugėje jau nepageidauja.
Galėjo draugiškai atsisveikinti
Tarp paskutinių prekeivių sekmadienio pavakarę vaikščiojo ankstesnių mugių rengėjas Vytenis Urba. Jis prisipažino, kad mugėje dairėsi visas tris dienas, stebėjo pokyčius.
„Labai sielojausi, kad mugės naujieji organizatoriai nepadarytų šiuolaikiškos. Tada ji prarastų originalumą. Modernių mugių pasaulyje daug, tik autentika mus gali išgelbėti“, – dėstė V.Urba.
Paklaustas, ar jaučia nuoskaudą dėl to, kad šiais metais Vilniaus savivaldybė atsisakė jo paslaugų, V.Urba neslėpė: „Galėjo draugiškai pasakyti, kad manęs nebereikia, yra kiti. Išėjo nelabai gražiai. Juk Kaziuko mugė – kaip mano vaikas.“
Šypsojosi tik medžio drožėjai
Vieninteliai medžio drožėjai po mugės buvo linksmesni. „Labai gerai. Iš dvidešimties metų šie – patys geriausi“, – tikino Domantas, žymaus liaudies meistro Jono Bugailiškio sūnus. Jis sakė negalįs patikėti, kad kažkas purkštauja dėl sumenkusių pajamų.
Domantas svarstė taip: prekeivių buvo mažiau, tai ir jų produkciją pirko geriau. Tad nėra ko skųstis. Šeštadienį inkilais tėvui padėjęs prekiauti vilnietis neturėjo kada bendrauti su draugais, pažįstamais – teko kalbėtis su pirkėjais.
Per ankstesnes Kaziuko muges Bugailiškiams visada likdavo laiko pasišnekėti ir su bičiuliais, atėjusiais apsipirkti.
„Visos Kaziuko mugės yra geros. Ir šita gera. Juk didžiausia laimė yra bendravimas“, – optimizmo nestokojo ir kitas tautodailininkas Algimantas Sakalauskas, virš automobilio stogo tvirtindamas koplytstulpį. Jį veš namo į Prienus.
A.Sakalausko nuomone, nereikia visą laiką skaičiuoti, kiek ko nupirko. Kaziuko mugėje svarbu pabendrauti su būsimais klientais, pasidairyti užsakymų.
