Žurnalistė pakalbino neįvardintą Karelijos sostinės Petrozavodsko kirpėją, kuri „jau penkerius metus daro Karelijos sostinės merginas laimingesnes ir gražesnes“. Meistrė papasakojo, kokios klientų savybės jai nepatinka, kiek ji išleidžia pinigų mokymuisi ir kaip užsiauginti sveikus ir gražius plaukus. Kai kas pasakys: pamanykit tik, atrado Paryžių! Rusijos provincijos kirpėja papasakos mums apie mados tendencijas!
Gal ji ir nestažavo geriausiuose Paryžiaus salonuose, bet moters požiūris į savo darbą, noras nuolat tobulėti ir teikti džiaugsmą žmonėms tikrai nusipelno pagarbos. O kaip manote jūs?
Teisė, muzika ir … kirpėjos profesija
Aš mokiausiu neakivaizdiniu būdu teisės fakultete ir lygiagrečiai užsiiminėjau muzika. Paskui mokslo reikalai kažkaip nesusiklostė, ir mama patarė man eiti mokytis kirpėjos darbo, kad neprarasčiau metų. Baigiau mokslus ir nuėjau dirbti. Į teisės fakultetą taip ir negrįžau, nors iš pradžių darbas man net nepatiko, ir aš norėjau jį mesti. Tai dėl žmonių, kurie ateidavo su mintimi: „Man sugadino nuotaiką, todėl dabar aš ją sugadinsiu jums“. Gerai, kad tuo metu mane palaikė vyras.
Dabar aš jau penktus metus dirbu sau. Pas mane ateina tie patys klientai, rekomendavus pažįstamiems. Jie jau būna nusiteikę, kad rezultatas bus geras, mūsų siekiai sutampa. Darbo sau pliusai yra akivaizdūs – aš pati susidarau darbo grafiką. Pradedu dirbti nuo 12 valandos, dirbu iki 10–11 valandos vakaro. Yra, aišku, ir minusų – popieriai, buhalterija. Bet aš perduodu šiuos klausimus specialistams ir tuo neužsiimu.
Kirpyklų klasė vaidina didelį vaidmenį. Aš pradėjau dirbti „ekonominės“ klasės kirpyklose. Ten ateina specifiniai klientai, iš gatvės. Į kirpyklą jie jau eina su mintimi, kad greičiausiai kirpsena jiems nepatiks. Bet reikia apsikirpti, todėl ir eina. „Ekonome“ tu patiri nuolatinį stresą, kadangi nežinai, ko laukti iš klientų.
Pabėgo nesusimokėjusi
Buvo mūsų salone toks atvejis, kada mes dar buvome visai „žalios“. Mano kolegė šviesino plaukus, o miliravimo procedūra trunka 2,5 valandos. Ji atliko visas manipuliacijas, liko tik išlaukti reikalingą laiko tarpą ir paleisti klientę. Bet čia mergina staiga pašoka ir pareiškia: „Atleiskite, man turi įteikti diplomą, turiu bėgti“. Ir išskuodžia iš salono. Mes sutrikusios galvojame, kas čia įvyko, ir po 10 minučių suprantame, kad mus apgavo. Kaip jau vėliau supratome, matyt, ta mergina gyveno kažkur netoliese ir paprasčiausiai nuėjo namo. Pagrindinis darbas juk padarytas, reikėjo tik nuplauti. Taip jai už dyką buvo profesionaliai pašviesinti plaukai.
„Apskritai, aš esu iš kaimo“
Savo karjeros pradžioje dirbau kirpykloje, kuri buvo prie geležinkelio stoties. Ten dažnai ateidavo apsikirpti vaikinai iš kaimo, kurie atvažiuodavo į miestą savo reikalais. Vieną kartą patekau į labai nepatogią padėtį.
Aš ką tik buvau baigusi kvalifikacijos kėlimo kursus, kur tobulinomės daryti vyriškas šukuosenas, ir galvojau: „ant kieno galvų aš dabar visa tai atidirbinėsiu“, juk tuo metu dar nebuvo jokių „barberšopų“ (angl. barbershop; čia: specializuotų vyrų kirpyklų, teikiančių profesionalias kirpimo, skutimo, barzdos modeliavimo ir kt. paslaugas; tokių salonų nemažai yra ir Lietuvoje. – Red.). Ir štai pas mane ateina vaikinas kaimietiška kirpsena: trumpučiai kirpčiukai, o visur kitur – 0,3 cm. Pats vyrukas – gražuolis. Aš nesusilaikiau ir pasakiau: „Na, ko jūs kaip kaimietis?“. Tada lengvu rankos judesiu tuos kirpčiukus nuskutau. Matau, kad vaikinas nuliūdo. Paėmė pulverizatorių, susiglostė savo kirpčius ir sako: „Apskritai, aš esu iš kaimo“. Aš degiau iš gėdos. Po šio įvykio savo nuomonės nebeperšu.
O dar anksčiau mes nuomojome patalpas šalia alaus kiosko. Ten irgi buvo specifinių klientų. Užeidavo antradienį, pirmą valandą dienos, nešini tau skirtu alumi, ir prašydavo apkirpti. Aš turėjau paruoštą atsakymą: priimu tik užsirašiusius.
Pamažu stengiuosi keisti savo požiūrį
Nemoku duoti neigiamo atsakymo klientams, nors yra ir tokių, su kuriais man, kalbant atvirai, sunku. Aš giliai į širdį priimu negatyvą ir labai pergyvenu. O kai kurie iš šių žmonių netgi yra mano nuolatiniai klientai. Už akių jie mane aukština, o dažant ar kerpant plaukus tenka kantriai išklausyti jų reikalavimus. Nors mano klientė psichologė neseniai pasakė, kad neturiu kęsti negatyvo ir galiu žmogaus nepriimti. Pamažu stengiuosi keisti savo požiūrį.
Aš atsisakau užsakymo, jei matau, kad klientas siūlo neteisingą sprendimą technologijos požiūriu. Aš nešviesinsiu plaukų, jeigu suprantu, kad jiems tai bus kritiška. Net jei pasiūlys daug pinigų.
Būtina atsižvelgti į kliento norus
Man atrodo, kad negalima dirbti pagal principą „aš dailininkė – aš taip matau“. Pirmiausia reikia atsižvelgti į kliento norus, o paskui siūlyti savo variantus. Mano portfelyje daug „undinių“, kadangi pas mane ateina merginų, kurios svajoja atauginti plaukus. Paprastai kirpėjas drąsiai nukerpa 10–15 centimetrų „blogų“ plaukų, o merginos paskui išeina nusivylusios, kadangi joms tai yra stresas. Taip, galimas daiktas, tie plaukai iš tiesų ne pačios geriausios būklės, bet juk ir žmogui bus blogai, jei jo plaukus per trumpai ir nelygiai pakirpsi. Mano klientai žino, kad aš pakirpsiu lygiai tiek, kiek jie leis. Taip laipsniškai mes užauginame gražius ir išpuoselėtus plaukus, nepadarydamos žalos psichikai.
Žmonės daug metų bijo eiti į kirpyklą dėl to, kad specialistai per daug pakerpa, nesitardami su klientais. Net iš aukštos klasės meistrų aš girdėjau replikų: „Nukirpau jai 20 centimetrų – kam jai nešioti tuos mirusius plaukus“. O 80 proc. dar ir bijo dažytis plaukus kirpykloje – geriau tai daro namuose.
Kada pas mane ateina blogai apkirptas žmogus ir skundžiasi, kad negali normaliai susišukuoti, tai aš paprastai sakau ne tai, kad jį blogai apkirpo, o kad reikia šiek tiek pataisyti šukuoseną, ir tada viskas bus gerai. Niekada nepasakysiu, kad neteisingai pakirpo, net jeigu iš tikrųjų taip yra. Geriau pasakyti, kad tiesiog kai kas netiksliai padaryta.
Rasti meistrą sau
Kirpėjo galvos skausmas – rasti meistrą sau. Tu, aišku, blogo žodžio kirpėjui nepasakysi, jeigu tau nepatiks, bet išvadas padarysi. Vis dėlto, labai priekabiai tyrinėji kito darbą. Savo kirpėjos aš ieškojau labai ilgai. Man pasisekė, todėl aš su savo meistre viena kitą dažome. Net juokiamės, kad galų gale mes esame batsiuvės su batais! Patarimas tiems, kas ieško savo meistro: klausinėkite draugų ir pažįstamų, tirkite portfelį. Atkreipkite dėmesį į tai, kad fotografijos nebūtų retušuotos – kai kurie meistrai daro tokią nuodėmę.
Mokslo žinių ant pečių nenešioji
Kirpėjas profesionalas visą laiką tobulinasi ir mokosi. Aš važiuoju mokytis iš karto, kai pajuntu, jog prarandu interesą darbui. Tu nuolatos keli savo kvalifikaciją, leidi pinigus naujiems įrankiams ir dažams. Mažos šukos, pavyzdžiui, kainuoja 1200 rublių (16,5 euro). Aš jau nekalbu apie tai, kiek kainuoja dažai: per metus išleidžiu apie 200 tūkstančių rublių (2748 eurus). Mokslas vidutiniškai kainuoja 40 tūkst. rublių už vieną kursą (550 eurų). Tik įsivaizduokite, kad pernai aš investavau į mokslą apie 160 tūkst. rublių (2198 eurus)!
Šiuolaikinės tendencijos
Kokios dabar tendencijos? Šukuosenose dabar madingos tikslios geometrinės formos, o dažyme – maksimaliai švelniai nusidriekianti spalva, tolygūs perėjimai iš vieno tono į kitą. Taip pat dabartiniu metu ir toliau tarpsta „barberšopai“.
Vyrai apskritai dabar daugiau rūpinasi savo išvaizda nei merginos. Neseniai stebėjau, kaip iš kino teatro išeina jaunimas. Visi vaikinai su „kietomis“, madingomis šukuosenomis, o merginos su uodegytėmis. Iš tikrųjų mada yra cikliška, todėl kas penkeri metai tendencijos kartojasi. Svarbiausia yra pasirinkti, kas tinka būtent tau, baigia savo pasakojimą anoniminė kirpėja arba, kaip pasakytume „madingiau“ – plaukų stilistė.
