Antai Mongolija turi nacionalines oro linijas ir jų orlaiviai net kartais praskrenda virš Lietuvos. Matyt, jų viražus išvydę valdininkai sumanė sutvirtinti ryšius su Čingischano palikuoniais, todėl pradžioje buvo pasirašytas Lietuvos ir Mongolijos vyriausybių susitarimas bent jau dėl tarptautinio keleivių ir krovinių vežimo keliais.
Sutartyje gausu abiem šalims palankių sąlygų.
Štai pasienio, muitinės ir kita kontrolė, vadovaujantis valstybių teritorijoje galiojančiais teisės aktais, bus vykdoma be eilės, kai vežami gyvūnai, greitai gendantys kroviniai, taip pat kai vykdomas reguliarusis keleivių vežimas autobusais.
Pastaroji verslo sritis Lietuvai ir Mongolijai šiuo metu turbūt pati aktualiausia.
Juk įveikti apie 5400 kilometrų, skiriančių Vilnių ir Ulan Batorą, – vieni juokai visoje Europoje ištverme garsėjantiems mūsiškiams vairuotojams.
Dabar Susisiekimo ministerijai tereikėtų kartu su kolegomis iš Mongolijos įsteigti keleivių vežimo autobusais bendrovę ir paskelbti bilietų išpardavimo akciją. Nėra abejonių – nusidriektų ilgos eilės prie kasų, o internetinė prekyba, ko gero, neatlaikytų krūvio.
Polėkio kupini ministerijos tarnautojai jau anksčiau kėlė šurmulį pranešimais apie susitarimus dėl oro tiltų su Kataru, Singapūru, Japonija, nors kol kas tikimybė pamatyti Vilniuje šių šalių orlaivį yra mažesnė nei ateivių skraidymo įrenginį.
Kita vertus, erdvės tarptautiniams ryšiams liko dar daug.
Juk, pavyzdžiui, galima pasirašyti susitarimą dėl susisiekimo geležinkeliais su Australija arba iškaulyti leidimą iš Baltarusijos valdžios įplaukti laivams į kaimyninės šalies jūrų uostus.
