1986 metais jis buvo elektrinės ketvirtojo energetinio bloko valdymo vyresnysis inžinierius. Jo darbo vieta – tas pats pultas, kuris parodytas pirmojoje HBO serialo „Černobylis“ serijoje.
Balandžio 26 d. Oleksijus dirbo rytinėje pamainoje, kuri vykdė avarijos lokalizavimo darbus ir bandė paduoti vandenį į jau sunaikintą reaktorių.
Jis pats – tuomet 27 metų operatorius – paspaudė paskutinį mygtuką 4-ojo energetinio bloko valdymo pulte.
O.Breusas matė ir asmeniškai bendravo su elektrinės darbuotojais, kurie vėliau tapo „Černobylio“ personažų prototipais.
Britų nacionalinio transliuotojo BBC žurnalistai Ukrainoje Ganna Čornous ir Viačeslavas Šramovičius pasikalbėjo su O.Breusu apie tai, kas vyko tomis nelemtomis dienomis ir kiek tiesos apie Černobylio tragediją naujajame HBO seriale, kuris pasauliui dar kartą primena apie didžiausią istorijoje technogeninę katastrofą.
Avarija, radiacija ir „euforija“
Apšvita, raudona oda, jonizuojančiosios spinduliuotės sukelti nudegimai, nudegimai nuo garų – apie tai buvo kalbama, bet neparodoma taip aiškiai, kaip šiame filme...
Tą dieną aš mačiau Akimovą ir Toptunovą. Švelniai tariant, jie buvo ne geriausios būklės.
Buvo akivaizdu, kad jiems labai blogai, jie buvo labai išblyškę – Toptunovas tiesiog baltas. O paskui ligoninėje, kaip man sakė, jo oda pajuodo.
Mačiau kitus kolegas, kurie dirbo naktį, – jie buvo labai raudoni.
Filme yra epizodas, kai žmogus pabuvo prie reaktoriaus, paskui išeina – ir pro jo drabužius pasirodo raudonos dėmės. Man sunku pasakyti, ar spinduliuotė nudegina taip greitai.
Aš turėjau nedidelį nudegimą po dešine akimi, bet jį pastebėjau ne pirmą dieną.
O aš pats, kai po pamainos išėjau iš ketvirtojo bloko, tai po drabužiais buvau rudas – toks stiprus buvo „įdegis“. O viskas, kas nebuvo pridengta drabužiais – rankos, veidas, kaklas, – buvo raudonos spalvos.
Bet kolegoms, kurie dirbo naktį, buvo žymiai blogiau: tie, kuriuos mačiau raudonus, vėliau tiesiog mirė.
Kai su kolegomis nuėjau į patalpą šalia reaktoriaus, kad atidarytume vandens tiekimo sklendes – man tai buvo vieta, kur radiacija darė didžiausią poveikį, kur aš išbuvau ilgiausiai, – o po to grįžau, tai mane pagavo pakylėjimo, ryžto, pasirengimo žygdarbiams bet kokia kaina jausmas.
Tai vadinama radiacine euforija – ji pasireiškia gavus didelę apšvitą.
Ji greitai praėjo, ir mane pradėjo pykinti – klasikinė reakcija į apšvitinimą.
Kaip ir parodyta filme, daugelį tikrai pradėjo stipriai pykinti.
Dažnai pasakojama apie burnoje juntamą metalo prieskonį (seriale apie tai užsimena gaisrininkai. – BBC pastaba), bet aš jo nepajutau. Kažkas juto, bet ne visi...
Apskritai seriale vos ne pirmą kartą bandoma parodyti, ką po sprogimo sunaikintame bloke veikė patys elektrinės darbuotojai.
Ugniagesiai
Ugniagesiai, kaip ir elektrinės operatoriai, tą naktį gesino gaisrą daugelyje vietų.
Visi girdėjo, kad ant stogo kilo gaisras, ir bijojo, kad ugnis gali persimesti į gretimą bloką, išplisti.
Bet gaisras ant stogo – mitas. Ten gaisro nebuvo, apie tai kalba ir patys ugniagesiai, ir operatoriai, kurie ten buvo.
Buvo vietiniai gaisro židiniai, juos greitai nuslopino.
O ant stogo stovėjo ugniagesiai, kurie liejo iš „rankovių“ vandenį į įkaitusį ir sugriautą reaktorių.
Dirbant įprastu režimu į reaktorių siurbliai tiekia 48 tūkst. tonų vandens per valandą, bet tas vanduo, kurį liejo ugniagesiai iš „rankovių“, tikriausiai išgaravo nė nepasiekęs reaktoriaus.
Bet jie turėjo tokią užduotį, juos ten pasiuntė, ir jie gesino reaktorių.
Ir dėl to vėliau jie mirė.
Tie penki ugniagesiai – iš Pripetės gaisrininkų komandos, tarp jų buvo ir Vasilis Ignatenko. Ir šeštasis miręs ugniagesys – tai Volodymiras Pravikas, ČAE priešgaisrinės apsaugos tarnybos viršininkas.
Nemenkinant jų didvyriškumo, vis dėlto kyla klausimas: ar reikėjo gesinti reaktorių šitaip?
„Narai“
(Seriale katastrofos pasekmių likvidavimo komisijos vadovai V.Legasovas ir B.Ščerbina ieško žmonių, kurie nusileistų po reaktoriumi ir išleistų ten susikaupusį vandenį. Scena vaizduojama kaip savanorių, „kurie po savaitės mirs“ nuo gautos apšvitos, paieška. Tikrovėje Oleksijus Ananenka, Valerijus Bespalovas ir Borisas Baranovas, kurie įvykdė šią užduotį ir tapo žinomi kaip „Černobylio daiveriai“ (žarg. iš angl. diver – naras. – Red.), „Černobylio narai“, liko gyvi ir po avarijos pasekmių likvidavimo darbų. Du gyvi ir dabar, o B.Baranovas mirė 2005 metais. (O.Ananenka – O.Breuso draugas. – BBC pastaba.)
Filme pavaizduotos scenos, kur ieškoma savanorių, tikrovėje apskritai nebuvo.
Šis darbas buvo planuojamas iš anksto.
Tai, kad reikia pašalinti vandenį iš po reaktoriaus, nusprendė aukštesnės instancijos, užduotį nuleido vyriausybės komisijai, ši – atominės elektrinės vadovybei, o pastaroji – O.Ananenkos, V.Bespalovo ir B.Baranovo pamainai...
Jie nebuvo savanoriai – jiems pasakė, kad reikia, jie suprato, kad reikia... Tai absoliučiai nesumažina jų heroizmo.
Žinoma, akvalangų ar batiskafų jie neturėjo. Turėjo permatomą plastikinį hidrokostiumą, galvos buvo nepridengtos.
Jie brido per vandenį, kurio buvo iki kelių... Kažkurioje vietoje jiems teko eiti vamzdžiu, kad nebūtų sąlyčio su vandeniu.
Iš tiesų ten dingo šviesa – užgero sovietinis žibintuvėlis.
Jie apčiuopė reikiamą sklendę, o paskui žibintuvėlis lyg vėl pradėjo veikti.
Spinduliuotės lygis, aišku, buvo aukštas – žymiai aukštesnis, nei būna įprastinėmis sąlygomis. Bet ne katastrofiški, spinduline liga jie ten nesusirgo. Kur reikėjo, jie prabėgo, kad sumažintų spinduliuotės poveikį.
Stebėtina, kad niekas iš jų – nei O.Ananenka, nei V.Bespalovas – negali tiksliai prisiminti, kada įvyko ta istorija su „daiveriais“. Apytiksliai – gegužės 6 dieną.
Pamenu, kaip po to Černobylio zonoje buvusioje pionierių stovykloje „Kazkovij“ („Pasakiškoji“), kur išvežė personalą iš Pripetės, stende iškabino direktoriaus įsaką dėl B.Baranovo, V.Bespalovo, O.Ananenkos premijavimo už ypač svarbios užduoties įvykdymą, – jiems skyrė 80 rublių (filme V.Legasovas ieškojo šiai misijai atlikti savanorių už 400 rublių. – BBC pastaba; originale rašoma „їм виділили 80 карбованців“ – išeitų, kad 80 rublių buvo skirta visiems trims, tai maždaug pusė vidutinio mėnesinio eilinio inžinieriaus atlyginimo. – Red.).
Šachtininkai
(Dar viena siužeto linija seriale – šachtininkai, kurie kasė tunelį po reaktoriumi, kad užkirstų kelią išsilydžiusioms aktyviosios zonos medžiagoms prasiskverbti į apačią. – BBC pastaba).
Šachtininkai – viena iš tų istorijų, kurios buvo absoliučiai beprasmiškos ir jų nereikėjo.
Baimintasi, kad „lava“ iš reaktoriaus praeis ne tik baseiną-barboterį (iš kurio išleido vandenį „daiveriai“. – BBC pastaba), o keliaus toliau į gruntinius (požeminius) vandenis.
Norėdami tai sustabdyti, jie stengėsi iškasti tunelį, kad būtų galima tiekti skystą azotą ir pastoti kelią lavai. Bet galų gale azoto jau nebetiekė.
Nors šachtininkai viską padarė ir buvo apšvitinti.
Tai įvyko ne tunelyje, kuris faktiškai atstojo slėptuvę nuo jonizuojančiosios spinduliuotės, o kada jie išeidavo atsigerti vandens ir parūkyti.
Jie nusiimdavo respiratorius, nusirengdavo – bet ne taip, kaip filme, ne nuogai...
Avarijos stebėjimas
(Seriale kelios dešimtys Pripetės gyventojų avarijos naktį užsilipa ant tilto, kad galėtų stebėti gaisro ČAE pašvaistę, nesuprasdami spinduliuotės keliamo pavojaus. – BBC pastaba).
Visų pirma, naktį nesimatė kokios nors didelės liepsnos.
Švytėjimas buvo sprogimo metu, o paskui liepsnos nebuvo.
Jau kitą dieną sugriauto reaktoriaus viduje prasidėjo tam tikri fiziniai procesai, kuriuos lydėjo šviesa, bet tai buvo ne ugnis.
Tačiau aš žinau, kad žmonės iš tikrųjų ėjo arčiau elektrinės – pažiūrėti, kas vyksta.
Aš gulėjau ligoninėje su vaikinu, studentu, kuris balandžio 26-osios rytą dviračiu važiavo prie tilto. Jis gavo spindulių dozę, nuo kurios, kaip sakė jį gydęs profesorius, išsivystė klasikinė pirmo laipsnio spindulinė liga.
Kitaip tariant, pakako, kad jis tiesiog nuvažiavo pažiūrėti.
Kitas pažįstamas, su kuriuo aš gydžiausi, pasakojo, kad sprogimo naktį prie to tilto vaikščiojo su drauge. Jis vėliau irgi turėjo kažkokių problemų.
Tačiau apie tai, kad masė žmonių būtų stebėjusi naktį – neteko girdėti. Manau, kad tai meninė išmonė.
„Antiherojus“ Diatlovas ir ČAE vadovybė
Filme labai gerai perduodama ta emocinė būsena ir nuotaika, vyravusi tuo metu ir personalo, ir valdžios gretose.
Iš tikrųjų, niekas nežinojo, kaip elgtis.
Mes, operatoriai, elektrinės vadovybė, valdininkai, Gorbačiovas – niekas nežinojo, juk to dar niekada nebuvo.
Bet tai normalu tokioje situacijoje – reikia laiko, kad suprastum, kas įvyko ir ką daryti toliau.
Kas dėl Čerrnobylio katastrofos pagrindinių veikėjų charakterių – direktoriaus Briuchanovo, vyriausiojo inžinieriaus Fomino, vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojo Diatlovo – tai čia seriale ne meninė išmonė, o paprasčiausias melas.
Jų charakteriai gavosi absoliučiai iškreipti – tiesiog kažkokie piktadariai.
Iš tikrųjų jie buvo ne tokie.
Manau, Diatlovas, kuris vadovavo bandymams ketvirtajame bloke tą balandžio 26-osios naktį, tapo pagrindiniu antiherojumi seriale todėl, kad būtent taip suvokė dauguma elektrinės darbuotojų, jam pavaldžių operatorių pirmąją valandą po avarijos.
Bet taip buvo dėl įkarščio. Paskui nuomonė pasikeitė.
Jis iš tiesų buvo griežtas žmogus, jo bijojo – kada jis pasirodydavo bloke, tai būdavo įvykis, kuris visus versdavo įsitempti.
Tačiau Diatlovas, vis dėlto, buvo aukšto lygio specialistas ... ir avarijos priežastis buvo ne jo autoritarinis vadovavimo stilius, o reaktoriaus trūkumai...
O V.Legasovo aš negalėjau matyti.
Jo darbo vieta buvo slėptuvė po pirmuoju administracinio pastato korpusu.
Branduolininkai
Vienas iš momentų, kurie seriale man nepatiko, kad elektrinės darbuotojai visą laiką kažko bijo, jų keliai dreba.
Štai šachtininkai pavaizduoti kaip kieti vyrukai, jiems jūra iki kelių. O branduolininkai (branduolio fizikos specialistai. – Red.) kažkodėl parodyti turintys visiškai kitokius charakterius.
Nors jie buvo visiškai ne tokie – niekas nepabėgo, visi liko.
Aš net minties neturėjau pabėgti iš ten, nes buvo darbas, kurį reikėjo atlikti.
Filme parodyta, kad operatoriai gelbėjo nukentėjusiuosius, atliko reaktoriaus būklės žvalgymą, tikrino spinduliuotės lygį, o taip pat bandė tiekti vandenį į reaktorių.
Bet neparodė, kad jie taip pat gesino gaisrą, aprūpino ugniagesius vandeniu ir stengėsi užkirsti kelią naujiems sprogimams ir gaisrams.
O tai buvo sunkus ir svarbus darbas, kuris atėmė operatoriams gyvybes.
Sovietų Sąjungos ir KGB juodinimas?
Žinoma, filme yra daug tipinių Vakarams štampų: vodkos stiklinės ir KGB kiekviename žingsnyje.
KGB iš tiesų buvo kiekviename žingsnyje, bet jo nebuvo matyti ir jis nelabai trukdė (nors iš tikrųjų trukdė, ir slaptumas, galų gale, – viena iš avarijos priežasčių).
Aš pats raštu pasižadėjau KGB neviešinti žinių apie avariją ČAE, pasirašydamas trijuose puslapiuose. Ir pirmas punktas man draudė pasakoti, cituoju – „tikrąsias avarijos ČAE priežastis“.
Apie tikrąsias avarijos priežastis galima ginčytis iki šiol, bet tada turėta galvoje, kad draudžiama kalbėti apie tai, kad reaktoriaus avarinio stabdymo mygtuko paspaudimas sukėlė sprogimą.
Bet, kalbant apskritai, mėginimas filme parodyti Sovietų Sąjungos trūkumus per štampus – vienas iš filmo minusų.
Tačiau esminių trūkumų iš tikrųjų buvo... Ir aš nelaikau serialo Sovietų Sąjungos juodinimu.
Reikalingas serialas
Apskritai, įspūdis teigiamas.
Ko gero, Černobylio avarija pirmą kartą parodyta taip galingai – kaip didžiulė pasaulinė katastrofa, kuri įtraukė didžiules žmonių mases.
Apie tai buvo kalbama, bet ne taip išraiškingai.
Filmas sugrąžina žmonijos dėmesį į įvykį Černobylyje – į jo mastą ir į tai, kad jis nesibaigė, o iki šiol tebevyksta.
Ir šiuo požiūriu filmas labai reikalingas.
Aš kartkartėmis dirbu su turistais, kurie atvyksta į Černobylio zoną. Ir jaučiasi, kad susidomėjimas Černobyliu – ne vietinio, o tikrai pasaulinio masto.
Ir filmas, turint omenyje jo reitingus, tą susidomėjimą dar labiau padidina.
Įsivaizduoju, kiek žmonių važiuos į Černobylį po paskutinės serijos.
Kelionių organizatoriai klausinėja savo turistus apie kelionės motyvus, ir kai kurie iš jų jau atsakė, kad nusprendė važiuoti vien tik pažiūrėję serialą – juk vėliau laukia anšlagas į tokias išvykas.
Pats Oleksijus Breusas dirbo ČAE nuo 1982 metų. Darbo vieta – elektrinės 4-ojo energetinio bloko valdymo pultas.
Balandžio 26 dieną sužinojo apie avariją, kada atvažiavo į ČAE į eilinę pamainą.
Faktiškai visą dieną jis dirbo bloke, kur likvidavo avarijos pasekmes.
Oleksijus paskutinį kartą pamėgino paleisti iš pulto paskutinį išlikusį siurblį žūstančiam reaktoriui gelbėti.
Buvo sugrįžęs į elektrinę pirmosiomis 1986 metų gegužės dienomis – kaip tik tada, kai po reaktorioumi nėrė „daiveriai“.
Per visus šiuos įvykius gavo labai didelę apšvitos dozę – 120 rem (roentgen equivalent man – biologinis rentgeno ekvivalentas), kai sovietų norma buvo 5 rem per metus). Po to daktarai jam uždraudė dirbti objektuose, kur pasireiškia jonizuojančioji spinduliuotė.
Vėliau O.Breusas dirbo žurnalistu.
Jis taip pat tapo paveikslus – priklauso nepriklausomų dailininkų grupei „Stroncis-90“, kurių paveikslai skirti Černobyliui.
Gyvena su šeima Kijeve. Dabar jam 60 metų.
Parengė Leonas Grybauskas
