Pakuočių tvarkymo sektoriuje galioja ta pati schema.
Gamintojams ir importuotojams atstovaujančios organizacijos privalo pasirūpinti, kad į rinką patekusios bet kokios – plastiko, stiklo ir kitokios pakuotės būtų tinkamai sutvarkytos – kad jos, tapusios atliekomis, būtų perdirbtos ir kad būtų įgyvendintos Vyriausybės nustatytos užduotys.
Įmonės, gavusios tai įrodančius dokumentus, yra atleidžiamos nuo taršos mokesčio. Tačiau pastaruoju metu nerimas apraizgė tas bendroves, kurios prekėms sandėliuoti ir gabenti naudoja medines pakuotes – dėžes, konteinerius ar europadėklus.
Naudojama daug kartų
„Rinkoje dirbtinė paklausa – nustatyta tokia medinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduotis, kurios neįmanoma atlikti vien dėl to, kad trūksta tam tinkamų – susidėvėjusių, sulūžusių europadėklų ar medinių dėžių. Jų stinga dėl to, kad dauguma šių pakuočių yra naudojamos daugybę kartų, tuo metu jų tvarkymo užduotys taip apskaičiuotos, tarsi pakuotės būtų vienkartinės“, – sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento direktorė Raminta Radavičienė.
Lietuvoje nustatant ir ankstesniems, ir šiems metams medinės pakuotės atliekų sutvarkymo užduotis nebuvo atsižvelgta į Europos Sąjungos rekomendacijas – nei į rinkoje esančius jų kiekius, nei į sutvarkymo galimybes.
Juo labiau kad Europos Komisija pernai persvarstė žiedinės ekonomikos uždavinius ir, norėdama pašalinti imitacinius pakuotės atliekų sutvarkymo modelius, medienos pakuočių sutvarkymo ir perdirbimo siekius sumažino daugiau nei perpus.
Lietuvoje to iki šiol nėra padaryta.
Mūsų šalyje užduotys liko nepakeistos: medienos perdirbimo tikslai ir 2019, ir 2020 metams yra nustatyti pagal 2018-ųjų vertinimą.
Tad medinių pakuočių, kaip susidariusių atliekų, trūkumas ir išlikusi per didelė užduotis sukūrė blogą precedentą.
„Ši situacija palanki neteisėtai veiklai vykdyti, nes yra sukurta dirbtinė paslaugos paklausa. Iš tikrųjų nėra sutvarkoma tiek medinių pakuočių, kokiam jų kiekiui išduodama dokumentų, įrodančių, kad šis darbas yra atliktas. Dokumentai suteikia lengvatą taršos mokesčio mokėtojams, ir taip programuojami nauji „Metrail“ atvejai“, – aiškino R.Radavičienė.
Be to, kai medinių pakuočių užduotims įgyvendinti trūksta, kyla ir atliekų tvarkymo kainos – nesąžiningi tokių atliekų turėtojai ar supirkėjai naudojasi situacija.
Palyginti su 2018-aisiais, šiais metais medinės pakuotės atliekų sutvarkymo kaina pasiekė kone 100 eurų už toną – padidėjo net 4,5 karto.
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje per pastaruosius 12 mėnesių kaina, kuri mokama už europadėklų sutvarkymą, pakilo nuo 2 iki 9 svarų (atitinkamai 2,25 ir 10,1 euro). Tai padarė didelę įtaką kainų šuoliui visose Europos Sąjungos valstybėse.
Klaidina ir apskaita
Pasak R.Radavičienės, netrūksta įvairių niuansų ir pačioje medinių pakuočių apskaitoje.
„Problemų atsiranda dėl to, kad gamintojai ir importuotojai, kurių mediniai padėklai cirkuliuoja rinkoje, tvarkydami apskaitą nenurodo, ar tos pakuotės jau yra naudotos, ar jos naujos. Taigi nėra bendro sutarimo, kaip turi būti tvarkoma daugkartinio naudojimo pakuočių apskaita. Būna, kad tas pats padėklas apskaitoje fiksuojamas kelis kartus. O kai duomenys dubliuojami, atrodo, kad rinkoje pakuočių yra gerokai daugiau, negu iš tikrųjų. Taip sukuriamas dirbtinis poreikis didesniam kiekiui atliekų sutvarkyti“, – kalbėjo LPK atstovė.
Apskaitos reikalavimus verčia persvarstyti ir šįmet atsiradę nauji ES dokumentai.
„Į juos atsižvelgiant Eurostatui reikės teikti duomenis, kurių iki šiol Aplinkos apsaugos agentūra nei rinko, nei kaupė. Tai – dar vienas motyvas, verčiantis susitarti, kaip turi būti vykdoma medinių pakuočių apskaita, kad ir verslui būtų aišku, ir kad ji nedidintų administracinės naštos“, – užsiminė R.Radavičienė.
Pakuočių deginti nevalia
Maždaug 50 eurų už kubinį metrą – tiek kainuoja sausos malkos, pagamintos supjausčius medinius europadėklus.
Tačiau tai, kaip ir briketų gamyba, nėra tinkamas medinių pakuočių sutvarkymas.
Pasirodo, kad energijai gaminti gali būti panaudota tik nedidelė jų dalis.
Visa kita turi suktis žiedinės ekonomikos rate – turi būti panaudojama kaip antrinė žaliava, pavyzdžiui, baldams skirtoms medžio drožlių plokštėms gaminti ar kitokiems rinkoje paklausą turintiems gaminiams, tarkim, šunų būdoms ar inkilams.
„Taigi medinė pakuotė yra tas gaminys, kuriam taikoma gamintojo ar importuotojo atsakomybė ir kurią lydi virtinė reikalavimų, pavyzdžiui, būtinybė pildyti deklaracijas, teikti ataskaitas, o jeigu užduotys neįvykdomos – mokėti taršos mokestį. Štai todėl ir yra svarbu, kad naudoti nebetinkamos medinės pakuotės pakliūtų tiems atliekų tvarkytojams, kurie realiai dirba ir turi teisę išduoti dokumentus, suteikiančius teisę į mokesčių lengvatą. Lietuvoje neturi likti dirbtinės problemos, kuri kelia didelį rūpestį ne tik verslui kartu su gamintojų ir importuotojų organizacijomis, bet ir pačioms valstybės institucijoms. Juo labiau kad visos problemos turi priežastinius ryšius. Jas lengviau įveikti, kai naikinamos priežastys, o ne kovojama su pasekmėmis“, – sakė R.Radavičienė.
Informacija prasilenkia
Pasak viešosios įstaigos Pakuočių tvarkymo organizacijos direktoriaus pavaduotojos Benos Razbadauskienės, nors Aplinkos apsaugos agentūros pateikiama statistika liudija, jog ir 2016-aisiais, ir 2017-aisiais buvo sutvarkyti pakankami medinių pakuočių atliekų kiekiai ir užduotis buvo įvykdyta, kelerių metų patirtis parodė, kad realybėje užduotims įgyvendinti pakuočių trūksta.
„Kur prasilenkia informacija? Atliekų tvarkytojai sako, jog tokio pakuočių atliekų kiekio nesurenka, kad didžioji dalis medinių pakuočių kiekio surenkama savoms reikmėms. Laisvo pakuočių kiekio, kurį atliekų tvarkytojai galėtų pasiūlyti organizacijoms, nėra, o kai nėra, ir įrodančių dokumentų negali išrašyti. Tokiu būdu gamintojams ir importuotojams atsiranda prievolė mokėti taršos mokestį. Ir mes nežinome, kodėl ir kur tie duomenys nesutampa. Gal patys gamintojai ir importuotojai, vykdydami medinės pakuotės apskaitą išleidžiant į vidaus rinką jau naudotus padėklus, juos dar kartą deklaruoja?“ – svarstė B.Razbadauskienė.
Jos teigimu, bendras visų pakuočių atliekų perdirbimo procentas valstybėje turi būti ne mažesnis kaip 60 proc., o medinės sudaro kone trečdalį visų į rinką patenkančių pakuočių.
„Jeigu medinei pakuotei būtų sumažintas reikalavimas ir nustatyta 15–20 proc. užduotis, vadinasi, kitų rūšių pakuotės perdirbimo užduotys turėtų atitinkamai padidėti. Pavyzdžiui, stiklo perdirbimo užduotis gana didelė ir siekia 68 proc., popieriaus – net 80 proc., plastiko – 50 proc. Taigi svarbu problemą spręsti kompleksiškai: ir apskaitos trūkumus pašalinti, ir pačią užduotį sumažinti atsižvelgiant į realų rinkoje esančių medinių pakuočių kiekį“, – sakė B.Razbadauskienė.
Pernai kiekis sumenko
Pasak Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovės Agnės Bagočiutės, Lietuvoje medinių pakuočių atliekų tvarkymo užduotys yra nustatytos atsižvelgiant į ES reikalavimus.
„Iki šiol galioja dar 2015-aisiais Vyriausybės patvirtinta medinių pakuočių atliekų tvarkymo užduotis. Pagal ją turi būti sutvarkoma 45 proc. šių pakuočių. Turi būti perdirbama 35 proc. į Lietuvos vidaus rinką patekusių pakuočių“, – sakė A.Bagočiutė.
Pakuočių atliekų naudojimo ir perdirbimo užduotys buvo pakeistos atsižvelgiant į supakuotus gaminius Lietuvos rinkai tiekiančių gamintojų ir importuotojų organizacijų 2015 metais teiktus siūlymus.
Pasak B.Razbadauskienės, tas siūlymas atsirado dėl rinkoje susiklosčiusios situacijos. Tuo metu didelę dalį medinių pakuočių, išpakavusios prekes, perdirbėjams atiduodavo pačios įmonės, netarpininkaujant organizacijoms. Todėl pastarosios ne dėl savo kaltės negalėjo įvykdyti iki tol galiojusių užduočių.
„Su tuomečiu aplinkos ministru buvo sutarta, kad taršos mokesčio dydis, kurį turėjo mokėti gamintojai ir importuotojai už neįgyvendintas užduotis, prilygtų organizacijoms mokamo mokesčio dydžiui“, – paaiškino B.Razbadauskienė.
„Medinių pakuočių atliekų tvarkymo užduotis sėkmingai įvykdyta ir 2016-aisiais, ir 2017 metais – atitinkamai jų buvo sutvarkyta 48,3 proc. ir 60,3 proc. Aplinkos apsaugos agentūra tebetikrina gamintojų ir importuotojų pateiktas ataskaitas. Tačiau preliminarūs duomenys jau rodo, kad 2018 metais buvo sutvarkyta apie 32 procentus medinių pakuočių, taigi gerokai mažiau, nei numatyta“, – teigė A.Bagočiutė.
Ji sakė, kad pernai Europos Komisija persvarstė suformuotus žiedinės ekonomikos tikslus. Išanalizavus atliekų tvarkymo problematiką buvo nutarta, kad iki 2025-ųjų pabaigos perdirbamų medinių pakuočių kiekis turi susitraukti iki 25 proc.
„Naujieji Europos Sąjungos reikalavimai į nacionalinę teisę visose valstybėse narėse, taip pat ir Lietuvoje, turi būti perkelti iki 2020 m. vidurio.
Įvertinus Komisijos nustatytus medinės pakuotės ir jos atliekų tvarkymo tikslus ir atsižvelgus į rinkos dalyvių siūlymus bus ir Lietuvoje persvarstyti medinės pakuotės tvarkymo tikslai ir patikslintos Vyriausybės nustatytos užduotys“, – sakė A.Bagočiutė.
