Pirmąją dalį skaitykite čia.
Antrąją dalį skaitykite čia.
Trečiąją dalį skaitykite čia.
Gerai bent tiek, kad Armėnijos miestai, išskyrus Jerevaną, nedideli. Tad ištrūkti iš jų – tik kelios minutės kelio. Toks buvo ir Gorisas, kurį pasiekėme įpusėjus kelionei.
Pats miestas nėra kažkuo įspūdingas, tačiau tik žengus kelis žingsnius į pakraštį atsiduri vaizdingoje, į geologinį stebuklą Turkijos Kapadokijoje panašioje vietovėje. Žinoma, jos masteliai gerokai kuklesni.
Turistams – aukštesnė kaina
Tačiau pirmiausia reikėjo iš Tatevo pasiekti Gorisą. Vakare šniokštęs lietus nuliūdino, nes rytą kalnus uždengė tiršto rūko debesys. Nors planavome, lynų keltuvo „Tatevo sparnai“ teko atsisakyti, nes būtume matę ne kalnus ir bedugnes, o 11 minučių (tiek trunka persikėlimas) plaukę kaip per pieną. Ir visa tai – už 14 tūkst. dramų (beveik 27 eurai) mokestį.
Kaip tik prie lynų keltuvo budėjo diena anksčiau kalbintas apsaugininkas, kuris pasiūlė suorganizuoti taksi. Pakalbinęs draugą (ir vėl draugas) jis pasakė kainą – 7 tūkst. dramų (13,5 euro). Tai perpus pigiau nei keltuvas ir tūkstančiu dramų (beveik 2 eurai) mažiau nei kainavo taksi į Tatevą.
Prieš tai kava Tatevo kavinėje vėl buvo nuostabi. Šeimininkė pasakojo ją verdanti ypatingu būdu. Du puodeliai – už 500 dramų (0,96 euro). Kada Lietuvos kavinės nustos pilti birzgalą už kosminę kainą?
Kadangi Gorise viešbučių netrūksta, iš anksto neužsisakėme. Pačiame miesto centre jo kaina siekė 6 tūkst. dramų (11,5 euro). Štai ką reiškia konkurencija. Iš karto sumokėjome už dvi naktis, nors kambaryje nesunku buvo pajusti rūkalų kvapą. Vakare paaiškėjo, iš kur jis. Pasirodo, ne tik kiti viešbučio gyventojai, bet ir vietiniai mėgsta prisėsti ant laiptų, o langas visą laiką atviras.
Nuošalioje vietinėje kepykloje perkant sausainius ir lavašą atvykėlius įdėmiai nužvelgė armėnų kariškis. Turistų čia beveik nėra, tad kiekvienas svetimšalis kelia susidomėjimą, o gal ir įtarimą. Čia vėlgi pajutome, kad armėnai iš turistų siekia nuplėšti daugiau. Iš pradžių pasakiusi 500 dramų kainą, pardavėja po akimirksnio pasitaisė – 700 dramų (1,35 euro).
Pajutę nuovargio ženklus užsukome į vaistinę nusipirkti magnio. Iš dėžutės ištraukęs vieną lapelį su tabletėmis vaistininkas nė nemirktelėjęs išpyškino: „700 dramų.“ Ant dėžutės spėję pastebėti perpus mažesnį – 350 – skaičių, padėkojome. Dar kartą pasitvirtino taisyklė – vyrai prekeiviai sąžiningumu netviska.
Kita vertus, po kelionės bloknote liko daugybė telefonų numerių, kuriuos net neprašomi diktavo praeiviai, bendrakeleiviai, siūlydami skambinti, kada prireiks pagalbos, patarimo. Kai kuriais jų ir pasinaudojome. Ar kas Lietuvoje nepažįstamajam pasiūlytų savo telefono numerį.? Kažin.
Dienos išlaidos – 29680 dramų (57 eurai). Bet juk sumokėta už dvi nakvynes.
Kavos aparatai – tikras gėris
Jau žinojome, kad nemokamų žemėlapių Armėnijoje negausi, bet Goriso turizmo informacijos centras nustebino. Įžengus į vidų, du vyrai naršydami telefonuose gėrė kavą. Abu nemokėjo nei rusiškai, nei angliškai, o paprašius žemėlapio bedė į sieną. Ten adatėlėmis buvo prisegti vieninteliai. Ką gi, ačiū ir už tai. Teko žemėlapius nufotografuoti.
Pirmąją dieną sužinojome, kada kitą rytą išvyksta mikroautobusas į Chndzoreską, pasirūpinome bilietais atgal į Jerevaną.
Pusdienis Armėnijos Kapadokijoje neprailgo. Čia pat – senosios Goriso kapinės su gausybe chačkarų – akmens stelų, kuriose iškalti reljefiniai kryžiai.
Anksti rytą kavos aparatai gatvėse – tikras gėris. Jų pilna visoje Armėnijoje. Nors aparatų išvaizda ne visada traukia akį, kai kavinės uždarytos, jie yra išsigelbėjimas. Kava tikrai skani, tokios dar ir namuose neišsivirsi. Ir du puodeliai tekainuoja 200 dramų (0,38 euro).
Paslaugus mikroautobuso į Chndzoreską vairuotojas ant lapelio surašo, kada grįžta iš šio kaimo į Gorisą. Reisų per dieną vos trys, labiausiai tiks paskutinis, nes Chndzoreskas – tai ne tik urvų miestas, kuriame dar prieš pusšimtį metų gyveno žmonės. Tai – ir kabantis tiltas virš tarpeklio, ir nuostabūs kalnai.
Tik vakare sugrįžę sumokame nuolat lyg maldą „Nėra klausimų, nėra problemų“ kartojančiam šeimininkui dar už vieną naktį ir sužinome, kad teks kraustytis į kitą kambarį, nes mūsų rezervavo prancūzai. Štai čia ir yra nepatogumas taupant pinigus – susitarus su šeimininku negali būti tikras, kad neteks persikraustyti, kai tą patį kambarį kas nors užsisakys viešbučių rezervavimo sistemoje.
Nesame šavarmos specialistai, bet ji pasirodė skani. Nors vengiame tuščių kavinių, šį kartą nusižengėme taisyklei, nes pastebėjome puikią terasą, kurioje galima praleisti vakarą. Vakarienės kaina – 4180 dramų (8 eurai).
Dienos išlaidos – 22500 dramų (43,3 euro). Bet juk bilietai į Jerevaną jau kišenėje, užsakyta nakvynė ateinančiai nakčiai.
Uchtasaras – nepasiekiamas
Vakare dar susitariame su taksistu dėl kelionės rytą į Sisianą. Jis padiktuoja savo telefono numerį, sakydamas, kad nuo ankstumos galime skambinti. Paskambinus devintą ryto paaiškėjo, kad taksistas dar miegojo. Vis dėlto 5000 dramų (9,6 euro) jį viliojo, tad atlėkė greitai.
Protu nesuvokiama: nors Sisianą nuo Goriso skiria vos trisdešimt kilometrų, per dieną važiuoja tik vienas mikroautobusas, ir tas po pietų. Bet Sisiane sutiktas vietos verslininkas Vačikas patvirtino, kad už taksi sumokėjome tikrai ne per daug.
Šiltnamiuose rožes auginantis Vačikas atkalbėjo nuo kelionės į Uchtasarą pasižiūrėti petroglifų arba uolų raižinių. Kelias baisus, netgi pavojingas, jį gali įveikti net ne kiekvienas visureigis. Verslininkas spėjo, kad už kelionę būsime priversti atiduoti 12000, 15000, o gal ir 20000 dramų (23-38,5 euro), bet pats paskambinęs keliems vežėjams sužinojo, kad tik vienas jų iš Sisiano į Uchtasarą sutiktų nuvežti už 35000 dramų (67 eurus).
Petroglifus pamatėme Sisiano muziejaus kieme ir visiškai nemokamai. Žinoma, apmaudu buvo dėl neįvykusios kelionės į egzotišką vietovę prie pat Azerbaidžano sienos.
Sisianas net dieną atrodė ištuštėjęs, tad susirasti taksi link Šaki krioklio nebuvo taip paprasta. Du jaunuoliai juodame automobilyje tamsintais stiklais neteikė pasitikėjimo, bet ryžomės. Paklaustas apie kelionės kainą vairuotojas iškėlė du pirštus. Mes iškėlėme vieną pirštą. Vairuotojas linktelėjo.
Šaki krioklį daugiausia lanko armėnų turistai, skirtingai nei Zorac Karerą, kuris yra kitoje Sisiano pusėje.
Pirmiausia dar reikėjo grįžti nuo krioklio, o pasirinkome kelią pėsčiomis. Aplink driekėsi kalnų virtinės, tik kelionę apkartino iš asfalto gamyklos besiveržiantys dūmai ir dulkės. Abipus kelio pastebėjome dvi užeigas. Viena neseniai pastatyta, su bokšteliais, bet jos kieme – nė vieno automobilio. Kitoje, ne tokioje ištaigingoje, matyti prisėdę lankytojų. Renkamės pastarąją nenusižengdami taisyklei ir nepasigailime.
Tai buvo brangiausi Armėnijoje pietūs (8000 dramų – 15,4 euro), bet paties šeimininko keptas šašlykas – ypač skanus.
Į Zorac Karerą, priešistorinį megalitinį kompleksą prie Daro upės tarpeklio, vežė Samvelas. Už dviejų valandų prastovą taksistas paprašė 2000 dramų (3,8 euro), nors buvome sutarę, kad paskui jis dar nuveš į Gorisą. Kad nereikėtų laukti laukuose, Samvelas nuvažiavo namo.
Zorac Kareras tebėra mokslininkų diskusijų objektas. Oksfordo universiteto tyrėjai tikina, kad ratu išdėstyti akmenys, kurių kai kurie sveria virš 50 tonų, yra pirmoji pasaulyje observatorija. Kiti mokslininkai kelia versiją, jog tai buvęs senovinis nekropolis.
Net 85 akmenyse yra iškaltos skylės. tad treti spėja, kad jų paskirtis -- gyvuliams pririšti. Šio objekto amžius – tarp 3 ir 4,5 tūkst. metų pr. m. e. Kaip ten bebūtų, vietovė nuostabaus grožio ir puikios energijos, tad dvi valandos pralekia akimirksniu.
Kaip paaiškėjo, 67 metų Samvelas -- ne tik buvęs siuvėjas ir statybininkas, o dabar pensininkas ir taksistas. Jis vis dar dirba žurnalistu Jerevane leidžiamame laikraštyje „Teisė“ ir prisiekinėjo nebijąs kritikuoti net aukščiausios valdžios, jei tik turi faktų.
„Štai nuvežu jus iš Sisiano į Gorisą, gaunu 5 tūkstančius dramų. Tai beveik 10 dolerių. Už tiek pinigų aš galiu nusipirkti dujų savo automobiliui, kurių užteks ilgam, vištą, lavašo, degtinės butelį ir kelias dienas be vargo gyventi. Ar jūs tai galite?“ – bedė klausimą Samvelas. Teko atsakyti neigiamai.
Optimizmo neprarandantis Samvelas gali šypsotis, gaudamas beveik 700 dolerių (823 eurai) pajamų. Tai Armėnijoje didžiuliai pinigai, nes daugelis žmonių džiaugiasi gaudami 200 dolerių (235 eurus) algą. Beje, pajamos skaičiuojamos tik doleriais, o Samvelas pusę jų kas mėnesį gali atidėti juodai dienai.
Belieka pridurti, kad dauguma automobilių Armėnijoje naudoja dujas, kurių litro kaina 180-200 dramų (0,35-0,38 euro), o degalinių, kur gali įsipilti benzino ar dyzelinių degalų, – vos viena kita.
Dienos išlaidos – 22514 dramų (43 eurai). O pamatyta tikrai daug.
Sostinės centre – erzelynė
Prieš išvykimą iš Goriso į Jerevaną vėl rytinė kava iš aparato, nes visos kavinės dar uždarytos. 9 valandą miestas dar beveik miręs.
Važiuojant užsisakome viešbutį Jerevane naudojantis Booking.com Genius privilegija, bet, kaip paaiškėja, aprašymas vėl neatitinka tikrovės – dušas ir tualetas bendri (9180 dramų – 17,6 euro). Sostinės centras pribloškia praeivių gausa, spindinčiomis brangių parduotuvių vitrinomis. Sujudimą kėlė ir realybės šou žvaigždės Kim Kardashian atvykimas – prie prabangaus viešbučio, kur ji gyveno, erzelis.
Reikia rasti laiko ne tik Kaskadoms ir kitoms miesto įžymybėms aplankyti, bet ir pasirūpinti lauktuvėmis. O čia dar Šota, pažadėjęs nuvežti į Tbilisį, neskambina. Teko jo paslaugų atsakyti, nes Georgijaus kelionės pradžioje pasiūlyti vežėjai pasirodė patikimi. Jie patikino, kad kitą rytą 7 valandą išvyks iš Jerevano.
Dienos išlaidos – 21787 dramai (41,9 euro). Kainos Jerevano centre tikrai nėra žemos, beveik prilygsta mūsiškėms.
Važiavote taksi už 58 centus?
Keltis tenka anksti ir reikia prisipažinti, kad teko naudotis Yandex taksi, kurio atėjimas į Lietuvą sukėlė nepasitenkinimą, paslaugomis. Kito būdo išsikviesti taksi Jerevane kaip ir nėra, o gaudyti automobilį gatvėje neviliojo.
Įsėdus į automobilį paaiškėjo, kad vairuotojas nelabai draugauja su navigacija, tad teko įsijungti savąją ir taksistui, išeiviui iš kažkurios Vidurinės Azijos valstybės, nuolat rusiškai kartojančiam „Normalno“, rodyti kelią.
Atvykus į tamsią gatvę programėlėje degė skaičiai „300“, kurie kėlė nuostabą ir taksistui, ir mums. Juk tai – tik 0,58 euro. Bet vairuotojas daugiau pareikalauti negalėjo. Kita vertus, ir kelionė – tik 2 kilometrų.
Tamsu nors į akį durk, vos neužlipome ant besivoliojančio elektros kabelio – gal dėl to nedegė šviestuvai? Kirbėjo nerimas, kad apgavo, bet tolumoje stovėjo minivenas. Taip, į Tbilisį.
Išaušus rytui ir keleiviams išsimiegojus, miniveno salone pasklido Harė Krišna nuotaika. Visi šypsojosi, vairuotojas nepyko, jei kuris iš keleivių vėluodavo, sustojus visi skubėjo iš pakelės prekeivių pirkti vaisių ir dalintis tarpusavyje.
Vienas tų prekeivių sustabdė jau išvažiuojantį automobilį ir pro lango plyšį vairuotojui įkišo kelis granatus, kurie tuoj pat nukeliavo į salono galą. Paskui parėjo energetinio gėrimo buteliukai, nes vairuotoją pakeliui sustabdė draugas ir juos padovanojo. Netrukus keleiviai vaišinosi vafliais. Šalia sėdėjusi mergina išdidžiai pareiškė, kad taip būna visada, kai važiuoja armėnai.
Vairuotojas niekur neskubėjo, tad krišnaistinė kelionė tęsėsi 6 valandas. O ir nelabai paskubėsi, kai vairas dešinėje. Lenkti sunkvežimių vingiuotuose keliuose vairuotojas nesiryžo. Arba praleisdavo į priekį lengvąjį automobilį. Kai tas lenkdavo, suskubdavo ir minivenas.
Iš anksto Tbilisyje užsakytas viešbutis pasirodė neįtikėtinai pigus – 30 larių (9 eurai), o šeimininkė siūlė kitą kartą užsisakyti tiesiogiai, nes dabar 5 lariai (1,56 euro) nubyrės viešbučių rezervavimo sistemai.
Dar kartą pasivaikščiojus po senąjį Tbilisį, naktį teko vėl naudotis Yandex taksi paslaugomis. Skirtingai nei dieną, programėlė neberodė kelionės į oro uostą kainos, tačiau taksistas neužsiprašė daugiau – 16 larių (5 eurai).
Dienos išlaidos – 140 dramų (2,7 euro) ir 120,85 lario (37,8 euro). Jas didino nepadori kavos ir mineralinio vandens oro uoste kaina.
Jau atskridus į Vilnių suskaičiavome: 284 eurai dviems už lėktuvų bilietus, pirktus tiktai tada, kai buvo skelbiamos akcijos. O už pačią vienuolikos dienų kelionę – 446,8 euro. Sudėjus išeina 730,8 euro suma. Tai daug ar mažai?
