Pasak Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininko Aušrio Macijausko, „Žaliųjų kryžių“ akcija savaitgalį tik prasidėjo ir turėtų tęstis mažiausiai mėnesį.
„Jei norime atkreipti visuomenės dėmesį, tų kryžių turi būti ne šimtas, o tūkstančiai. Tik pasiekę masiškumą galime tikėtis, jog visuomenė mus išgirs“, – „Agroetai“ sakė A. Macijauskas.
Jis viliasi, kad „Žaliųjų kryžių“ akcija įgis sniego gniūžtės principą ir kryžių tik daugės. Paklaustas, kaip vertina tai, jog valdančiųjų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) reitingas visuomenėje jau smuktelėjo iki 10 proc. būtent dėl žadamų didesnių mokesčių, A. Macijauskas šio fakto nesureikšmino.
„Mūsų akcija nukreipta ne į valdančiuosius ar kažkokią konkrečią partiją. „Žalieji kryžiai“ yra skirti visuomenei, nes tik turėdami visuomenės palaikymą, galime tikėtis, kad politikai nežudys kaimo“, – teigė A. Macijauskas.
Pašnekovo teigimu, žemės ūkio įvaizdis yra labai prastas, o politikai, pataikaudami žmonėms, dar labiau tą žemės ūkį spaudžia ir tą įvaizdį dar labiau prastina. „Kai žmonės prisimins, iš kur atsiranda maistas, kad jis neauga „Maxima“ lentynose, o mūsų ūkininkų laukuose, tada galime tikėtis ir permainų“, – sako LŽŪT vadovas A. Macijauskas, kuris ragina žemdirbius „Žaliųjų kryžių“ akciją tęsti kol visuomenė atkreips dėmesį į ūkininkus.
Į „Agroeta“ elektroninį paštą (info@agroeta.lt) žemdirbiai atsiuntė dešimčių savo pastatytų žaliųjų kryžių. Vieno juos statė savo lauke, kiti tai darė grupėmis. Pavyzdžiui, Nikolajus Dubnikovas socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino nuotrauka, kurioje įrengtas kryžius prie Vandžiogalos plento (Kauno r.).
„Tai mūsų Kauno rajono ūkininkų iš Padaugupio, Didžiųjų ir Mažųjų Ibėnų, Valeravos kaimų indėlis į „Žaliojo kryžiaus“ akciją (...). Gal Prezidentas, Seimo nariai, politikai ir valdininkai, žiūrėdami į šias nuotraukas, pagaliau pradės suprasti į ką jie nusitaikė“, – teigė N. Dubnikovas.
Pasak jo, gal jie supras, kad jų taikinys vis dar Lietuvos kaime gyvenantys ir dirbantys žmonės. „Gal supras, kad žlugdydami žemdirbį žudo Lietuvos kaimą. Nes už ūkininko stovi jo šeima, vaikai ir anūkai. Kad jų gali nelikti kaime. Emigruos kas į Vilnių, gal kiek į Kauną, o dauguma į užsienius. Tada į Lietuvos kaimą atslinks mirtis. Ir kam tada ta globali Lietuva, kur ir kam ta gerovės Lietuva?“ – retoriškai prieraše klausia N. Dubnikovas.
Kai kurie ūkininkai statė net ne po vieną kryžių. „Agroeta“ suskaičiavo net tris vieno ūkininko kryžius skirtinguose laukuose.
Žalią kryžių savo valdose pastatė ir Petras Šiaučiūnas iš Rokiškio r.
„Lietuva, tavo kaimas miršta! Čia gyventi gera, kad ir kaip sunku, bet gera. Jei dabartinė politika išvarys mus, ūkininkus iš kaimo, jo likimas aiškus. Nepasiduosim ir kovosim už savo ir kitų ateitį!“ – ryžtingai sako P. Šiaučiūnas.
Panašiai kalba ir ūkininkas Martynas Puidokas iš Kelmės rajono. „Visad norėjau savo prosenelio žemėje pastatyti kryžių ar koplytstulpį, bet niekad negalvojau, kad kryžių teks statyti ne prosenelio atminimui, o laidojamam žemės ūkiui“, – prie savo nuotraukos parašė M. Puidokas.
