Pirmąją dalį skaitykite čia.
Antrąją dalį skaitykite čia.
Imigrantai įsiveržė ir į aptarnavimo sferą: juos sutiksi kavinėse, parduotuvėse, viešbučiuose. Prognozuojama, kad atvykėliai Sankt Peterburge 2020 metais užims keturias darbo vietas iš dešimties.
Dauguma Sankt Peterburge kalbintų imigrantų yra baikštūs, nelinkę atvirauti. Ir tai galima suprasti. Štai neseniai per vieną dieną miesto centre policija surengė reidą ir patikrino net aštuonis šimtus imigrantų, iš kurių daugiau nei pusantro šimto apdalijo administracinėmis baudomis.
Į ilgas kalbas nesileidžia
Kazanės gatvės hostelyje rytietiškų veido bruožų budėtoja, paklausta, iš kokios šalies atvyko, greitai nukreipia kalbą. Ji gyvena su tėvais, kurie, merginos žodžiais, dirba lauke. Suprask – kiemsargiai.
Lygiai taip pat nepanoro kalbėtis valgyklos darbuotojos, paaiškinusios, kad atvyko iš Uzbekijos. Iki tol mielai bendravusios su lankytojais, siūliusios patiekalus, jos nulėkė į virtuvę. Paaiškėjo, kad tokia valgykla miesto centre, kur dirba užsieniečiai ne viena. Jose nerasi nė vieno vietinio darbuotojo.
Kiek kalbesnis kasininkas Rachimas paaiškino, kodėl taip yra: „Bijome patikrinimų. Jei kuris iš mūsų nusikalsta, tai esame visi kalti.“
Prie kasos kabojo skelbimas, kuriame buvo parašyta, kad jeigu klientas, sumokėjęs pinigus, iš kasininko negaus kvito, jis turi teisę būti nemokamai maitinamas. Šalia nurodytas ir telefono numeris, kuriuo galima apskųsti kasininką.
Profesija buvo prestžinė
Kaip Sankt Peterburgo gyventojai žiūri į atvykėlius? Ala Poletajeva pasakojo, kad anksčiau tekdavo dažnai sūnų palydėti į mokyklą, esančią per du kvartalus nuo namų. Abiejų daugiabučių kvartalų kiemus prižiūrėjo atvykėliai.
„Dėl darbo jiems neturiu jokių pretenzijų, visada būdavo švaru. Kadangi esu mėgstantis bendrauti žmogus, su kiemsargiais pasisveikindavau, jie man atsakydavo“, - pasakojo A.Poletajeva.
Sankt Peterburgo gyventoja pabrėžė, kad padėtis miesto komunaliniame ūkyje smarkiai pasikeitė, bet tai gali pastebėti tik seniai mieste gyvenantys žmonės. Kiti, čia praleidę tik keletą metų, mato kiemuose ir gatvėse tik turkmėnus, tadžikus ar kitus išeivius iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų su šluotomis rankose.
O anksčiau kiemsargio profesija buvo itin gerbiama, jos nesigėdydavo universitetų profesoriai ar institutų mokslininkai. Kodėl? „Ogi todėl, kad kiekvienam kiemsargiui suteikdavo patalpas, kuriose buvo galima gyventi. Todėl kiemsargio darbo arčiau centro, universitetų ir mokslinio tyrimo institutų buvo sunku rasti“, - aiškino A.Poletajeva.
Tose kiemsargių patalpose rinkdavosi profesorių studentai: vieni dainas dainavo, kiti mokslo traktatus krimto, treti ginčijosi filosofijos klausimais. Kiemsargio patalpą rusai vadindavo „dvornickaja“.
„Tai buvo savotiškas kultūros centras. Mano draugas, dirbęs kiemsargiu, turėjo tokias filharmonijos palėpėje. Niekada ten nebūčiau pakliuvusi, jei ne jis. Ten, palėpėje, daug įspūdingų vakarų esu praleidusi“, - prisipažino A.Poletajeva.
Nusipelnė vietinių pagarbą
„Žiūriu į dabartinius kiemsargius. Aišku, kad jie ne inteligentai, dauguma čia atvykę ir dirba šeimomis“, - pasakojo Sankt Peterburgo gyventoja.
Jos sūnaus klasėje nebuvo nė vieno imigranto vaiko, tačiau gretimoje mokykloje kai kuriose klasėse jų būdavo maždaug pusė.
Mažyliams, su tėvais atvykusiems iš Azijos valstybių, greitai tekdavo prisitaikyti, išmokti rusų kalbą, kurios paprastai žinodavo tik kelis žodžius.
Jos nuomone, gyvenimas Sankt Peterburge atvykėliams nesaldus ir dėl to, kad nuolat patiria visuomenės spaudimą. Paprastai jie dirba brigadose, kur viršininkas būna rusas, kuris už kiekvieną pražangą gali nurėžti po pusę atlyginimo ir niekam nepasiskųsi. O ir dirba atvykėliai dažniausiai nekvalifikuotus darbus, nes Sankt Peterburgo gyventojai galvoja taip: jei įsileisi kirgizą elektriką, gali sakyti, kad tavo namas sudegė.
„Ar norėčiau kasdien gatvėje mojuoti šluota? Ne. Tai štai ir aš, ir mano draugai į tuos rytietiškų bruožų darbininkus žvelgiame su pagarba. Jie nudirba tuos darbus, kuriuos nenorėtume dirbti mes“, - paaiškino kitas Sankt Peterburgo gyventojas Nikolajus.
Nikolajus pasakojo, kad imigrantai gyvena ištisomis gatvėmis, užėmę bendrabučius, tad kitiems gyventojams nekliūva.
Vis dėlto A.Poletajeva prisipažino, kad šiokia tokia baimė egzistuoja: „Anądien važiuoju metro, šalia manęs telefonu nesuprantama kalba šnekasi keleivis. Pakalbėjęs jis ėmė melstis, o aš ir galvoju: man išlipti kitoje stotelėje ar dar važiuoti toliau?“
Siūlo naikinti darbo kvotas
Kalbėdamas apie kitų metų prognozes, žymus ekonomistas Aleksandras Chodačekas pabrėžė, kad jau dabar Sankt Peterburge iš dviejų milijonų dirbančiųjų ketvirtis yra imigrantai. „Gastarbaiterių“ skaičius vis augs ir 2020-aisiais pasieks 40 procentų. Mat Sankt Peterburgo gyventojai nenumaldomai sensta.
„Ekonomikos vystymuisi reikia kadrų. Vietiniai ištekliai per maži, kad aprūpintų aptarnavimo, transporto, prekybos, statybos sritis. Tai normalus procesas. Visi didmiesčiai auga tik dėl imigrantų“, - įsitikinęs A.Chodačekas.
Sankt Peterburgo migracijos kontrolės komiteto pirmininko Damiro Chamzino nuomone, Rusija turi kuo skubiau naikinti darbo kvotas, nes jos verčia imigrantus dirbti nelegaliai.
Pasak jo, darbo rankų Sankt Peterburge labai trūksta, o azerbaidžianiečiai į šį miestą jau nebevažiuoja, nes juos maitina naftotiekis iš Baku į Tbilisį. Tadžikijoje dujų telkinius aptiko, dujas rengiasi į Kiniją eksportuoti, tad ko jiems į Sankt Peterburgą trenktis, jei tėvynėje darbo atsiras? Kaspijos jūros nafta padeda išgyventi Kazachstanui. Tad kazachų Sankt Peterburge taip pat vis mažiau.
Svarbiausia - kvalifikacija
O kaip yra Lietuvoje, ar kada nors čia matysime tiek imigrantų kaip Sankt Peterburge? Nors šiemet emigrantų ir imigrantų skaičiaus skirtumas yra geriausiais nuo 1992-ųjų, tarptautinės institucijos piešia niūrų Lietuvos darbo rinko scenarijų.
Anot Lietuvos banko vadovo Vito Vasiliausko, 2060 metais Lietuvoje bus apie 1 mln. dirbančiųjų, o apie 50 procentų darbo vietų pakeis robotai.
„Scenarijai nėra saulėti. Tačiau šių metų duomenys nuteikia optimistiškiau ir yra galimybė perlaužti tą tendenciją. Mūsų gyvenimo kokybės standartų kėlimas į šalį gali paskatinti reemigraciją. Neturėtume vengti ir imigracijos iš trečiųjų šalių. Tačiau pagrindinis klausimas yra atvažiuojančių žmonių kvalifikacija. Turėtume kalbėti apie didesnės kvalifikacijos darbo jėgą“, - kokių imigrantų reikia Lietuvai pasakojo V.Vasiliauskas.
