Nepotizmo, kitaip sakant, giminių protegavimo rizikos rodiklį mėgino matuoti Specialiųjų tyrimų tarnyba, o savivaldybių gerovę, remdamasis ekonominiais, darbo rinkos, socialinės paramos, švietimo, sveikatos apsaugos, saugumo, migracijos ir dar keliais statistiniais rodikliais, vertino Vilniaus politikos analizės institutas.
Nepotizmo indekso pagrindas – irgi statistika, nusakanti, kokią dalį savivaldybės administracijos darbuotojų sieja giminystės ir santuokos ryšiai arba bendri vaikai.
Skaičiai rodo, kad nuo šių metų vasario, kai buvo atliktas analogiškas tyrimas, iki lapkričio šeimos narių bei giminių tarnybinio protegavimo rizika truputį sumažėjo, nes kiek mažiau šiais ryšiais susietų asmenų dirba savivaldybių administracijose.
Tokių asmenų sumažėjo 34, o padidėjo 25 savivaldybėse. Sunku pasakyti, ar tai reikšmingų pokyčių požymis. Gali būti ir atsitiktinumas, sietinas su emigracija, gyventojų senėjimu ir jų išėjimu į pensiją.
Kita vertus, ar šis indeksas tikrai rodo realaus protekcionizmo grėsmę?
Natūralu, kad daugiausia giminyste siejamų asmenų dirba mažose savivaldybėse, ir neretai tiesiog nėra pasirinkimo, ką priimti dirbti į tam tikros kvalifikacijos reikalaujančias pareigas.
Vis dėlto yra ir nedidelių savivaldybių, kuriose giminių ir sutuoktinių dalis admininistracijoje kelis kartus mažesnė nei kituose panašaus dydžio rajonuose ar miestuose.
Pavyzdžiui, gausiausiai giminyste susietų asmenų dirba Pagėgiuose – net 34 proc. visų savivaldybės administracijos darbuotojų, Šalčininkų ir Šakių rajonuose – 27 ir 26 procentai. O Šilalės, Pakruojo ir Birštono savivaldybėse – tik po 7 procentus.
Greičiausiai įtaką daro migracijos procesai ir darbo vietų pasiūla, bet neatmestina, kad vienose savivaldybėse tokios tradicijos gilesnės, o kitose jos mažiau įsišaknijusios.
Vis dėlto vien giminystė – mažai ką sakantis faktas.
Norint diagnozuoti realų protekcionizmą, reikėtų tirti, ar gimines sieja tiesioginio pavaldumo ryšiai, aiškintis, ar jie buvo įdarbinti įprasta tvarka, ar nedarė karjeros greičiau už kitus darbuotojus, ar uždirba panašiai, kaip ir tokias pat pareigas einantys jų kolegos.
Žinoma, apsiribojus vien giminystės ryšių statistika, nesunku apskaičiuoti taip susijusius asmenis, tik vargu ar galima daryti patikimas išvadas apie nepotizmą.
Nemažai abejonių kelia ir savivaldybių gerovės indeksas.
Nors vertintojai rėmėsi gausybe statistikos duomenų, nemaža dalis merų teigia, kad šis indeksas nepakankamai tikslus ir objektyvus.
Antai į šį rodiklį buvo įtrauktos užsienio investicijos, bet darbo vietas kuriantis vietinis kapitalas nepakliuvo į vertinimo objektyvą dėl techninės priežasties – sunkiau surinkti patikimą statistiką.
Tai nepalanku daugiau vietinį verslą pritraukiančioms savivaldybėms.
Kai kurie merai atkreipė dėmesį, jog jų savivaldybių gerovės indeksą sumažino ir tai, kad įmones pas juos įkūręs verslas neretai registruoja savo būstines Vilniuje, todėl statistiškai sustiprina ne vietovės, kurioje realiai vyksta gamyba, o sostinės rodiklius.
Tačiau labiausiai merai skundžiasi ne indekso nustatymo kriterijais, o objektyviai nelygiomis savivaldybių sąlygomis. Juk kaimiškieji rajonai niekaip negali konkuruoti su Vilniumi nei ekonominiais, nei švietimo ar sveikatos apsaugos rodikliais.
Turinčios laisvąsias ekonomines zonas savivaldybės irgi natūraliai patrauklesnės verslui nei jų neturinčios. Dar sunkiau konkuruoti dėl investicijų kaimiškiesiems rajonams, ypač tiems, kurių didelę teritorijos dalį užima miškai, o jų paskirtį keisti pagal verslo poreikius labai sudėtinga arba net neįmanoma.
Kad ir kaip būtų, miestų ir rajonų vadovai vieningai pripažįsta, kad gerovės indeksas jiems naudingas orientyras, verčiantis pasitempti, padedantis palyginti savo ir kitų savivaldybių pasiekimus.
Vertėtų į šį indeksą atsižvelgti ir šalies valdžiai, nuolat žadančiai stiprinti regioninę politiką.
Pasirodo, galima kalbėti net ne apie dvi, o apie tris skirtingų galimybių Lietuvas: sostinės, didžiųjų miestų ir juos juosiančių žiedinių savivaldybių bei kaimiškąsias.
Tiesa, pagal gerovės indeksą pirmauja ne 6,2 balo gavęs Vilnius, bet Neringa, 0,1 balo pralenkusi sostinę.
Bet tai labai maža ir specifinė savivaldybė, savo gyvenamąją vietą prie marių deklaruoja ten nekilnojamojo turto įsigiję kai kurie pasiturintys vilniečiai ir kauniečiai. Tačiau pagal ekonominius kriterijus Vilnius – absoliutus lyderis.
Beje, gerovės skirtumas tarp Vilniaus ir paskutinėje vietoje su 2 balais atsidūrusios Ignalinos savivaldybės matuojamas ne procentais, o kartais.
Tai dar vienas signalas, kad Lietuvai sunkiai sekasi mažinti skirtumus tarp regionų, o tai įmanoma padaryti tik suradus kiekvienai savivaldybei geriausiai tinkančią ekonominio bei socialinio šalies gyvenimo nišą.
