Lietuvos paštas pakvietė savo kailiu pajusti, ką reiškia dirbti paštininku didžiausių metų švenčių išvakarėse.
Įdomumo dėlei pasakysime, kad iki šių metų rugsėjo pabaigos buvo persiųsta 19 mln. siuntų. Augimas, palyginti su ankstesniais metais, įspūdingas, nes per visus 2018-uosius buvo išsiųsta 13 mln. siuntų. Prie šių metų rezultatų dar prisidės ir šventinio laikotarpio siuntos, kurių būna kelis kartus daugiau nei įprastomis dienomis.
Laiškų tuo pačiu periodu, iki šio rugsėjo, persiųsta 23 mln., o tai, lyginant su 2018 m., 17 proc. mažiau.
Trys maišai smalsumo
Taigi, ketvirtadienio rytas Vilniaus 59-ajame pašte. Tai – neseniai pradėjęs veikti skyrius viename prekybos centre. Pro personalui skirtas duris mane įsileidžia į nedidelę patalpą, kurioje sukasi dvi pašto darbuotojos – pašto vadovė Daiva Grubinskaitė ir vyresnioji klientų aptarnavimo specialistė Svetlana Bezubovė. Vėliau pamatysiu, kad moterų yra ir daugiau – jos kitoje patalpoje už sienos klientus aptarnauja prie langelių.
Daiva rodo tris maišus su siuntomis. Tie trys maišai – tai, kas buvo atgabenta į pašto skyrių iš paskirstymo punkto, kuriame siuntos skirstomos į: pristatomas per laiškininkus, įteikiamas konkrečiai Vilniaus 59 pašte, arba įdedamas į terminalą. Į šį, Vilniaus 59-ąjį, pašto skyrių siunčiami tik siuntiniai, registruotos siuntos, kurių laiškininkams nepavyko pristatyti, ir neregistruotosios siuntos, kurios netelpa į laiškų dėžutes.
Vakarais maišų šioje nedidelėje pašto patalpoje būna kelis kartus daugiau, nes čia sukraunamos ir pašto skyriuje iš privačių bei verslo klientų surinktos siuntos, kurias vairuotojas išveža tolimesniam apdorojimui. Prieš pat šventes siunčiamų daiktų būna triskart daugiau.
Raitojuosi rankoves
D.Grubinskaitė išaiškina, koks bus pirmasis darbas: trauki siuntą iš maišo, patikrini, ar ant jos užrašytas gavėjo telefono numeris, jei taip – dedi į vieną krūvą, jei ne – į kitą. Visas siuntas reikės sunumeruoti ir ant jų užrašyti tos dienos datą, kad pašto darbuotojai žinotų, kada praeis mėnuo – tiek laiko siuntos saugomos pašto skyriuje. Numerį, jei tik yra galimybė, rašai ant kairiosios šoninės nugarėlės, nes surikiavus siuntas į lentynas pašto darbuotojai greičiau randa tą, kurios ieško.
Pirmenybė – siuntoms su gavėjų telefonų numeriais.
Tris kartus tikrindama paskutinės siuntos numerį – nes jie turi eiti paeiliui – po truputį įsibėgėju, o nesunumeruotų siuntų krūva mažėja.
Kitas žingsnis – išsiųsti trumpąsias žinutes gavėjams, kad pašte guli jiems skirta siunta. Čia viskas paprasta – kompiuteryje paruošta sistema, į kurią reikia suvesti telefono numerį ir paspausti mygtuką „Siųsti“. Svarbiausia – nesuklysti įrašant telefono numerį.
Kai gaišau juos tikrindama, galvojau, kad eikvoju laiką, ir svarsčiau, kaip greitai šį darbą padaro paštininkai? Bet tai buvo niekis palyginti su tuo, kas laukė prie kur kas didesnės siuntų be nurodytų telefonų numerių krūvos.
Šitą džiaugsmą išbandysiu jau netrukus, bet prieš tai reikia siuntas, kurių gavėjams jau išsiųstos SMS žinutės, nunešti ir eilės tvarka – pagal numerius, kurie surašyti ant siuntos – sudėlioti į lentynas. Trumpučiu didžiuliais siuntiniais užkrautu koridoriumi mane išveda į erdvę, kurioje darbuotojos bendrauja su klientais. Šioje patalpoje už pašto darbuotojų nugarų stovi lentynos, į kurias reikia sudėti siuntas.
Iš kitos pusės
Keistas jausmas žiūrėti į pašto skyrių kitaip, nei esi įpratęs – iš darbuotojo, ne iš kliento pusės. Užmetus akį į atėjusį žmogų prabėgdavo mintis – įdomu, koks jis? Su kokia nuotaika prieis prie pašto darbuotojos? Girdėjau, kaip viena klientė ją aptarnavusiais moteriai padovanojo arbatos maišelį: „Gera arbata, ne vienam puodeliui to maišelio užteks“. Būna ir ne tokių „pozityvų“ – tenka paštui atsakyti ir į pretenzijas, kodėl, pavyzdžiui, laiško antspaudas uždėtas ant voko paveikslėlio, o ne ten, kur nieko nebuvo nupiešta.
Grįžtu į kambarėlį, kuris klientams nematomas – prie didžiosios siuntų be gavėjų telefonų numerio krūvos. Prasideda smagumas: be to, kad jas reikia lygiai taip pat sunumeruoti ir užrašyti datą, imi siuntą ir lapelį, kuriuo gavėjui bus pranešta, kad jam atėjo siunta. Ant lapelio ranka užrašai gavėjo vardą, pavardę, adresą, šalį, iš kurios atėjusi siunta, ir pažymi, kad ji pašto skyriuje bus saugoma mėnesį. Gerieji žmonės, jei tik žinote gavėjo telefono numerį – užrašykite jį. Taip sutaupysite galybę laiko.
Baigus raštininko darbus ir laiškininkams palikusi išnešioti visai nemenką krūvelę pranešimų vėl suku į klientų aptarnavimo salę į lentynas sukrauti siuntų.
Pirmas blynas
Vairuotojai maišus su siuntomis į pašto skyrių veža du kartus: ryte atkeliauja siuntos, paruoštos įteikimui pašte ir įdėjimui į terminalus, vakare atgabena siuntas, kurių laiškininkams nepavyko įteikti, taip pat siuntas, surinktas iš verslo ir privačių klientų. Po to, kai baigiau tvarkyti pirmuosius tris savo gyvenime siuntų maišus, į mano vietą netrukus atėjo vakarinės pamainos darbuotoja. Savotiška pasaka be galo.
Pagal poreikį paštuose laikinai didinamas darbuotojų skaičius, taip pat paštai sulaukia pagalbos ir iš administracijos. Darbą pašte organizuoja vadovė, kuri pagal krūvį paskirsto darbus ir, esant poreikiui, siunčia pagalbą.
Ar mane galima vadinti pagalbininke? Nors pašto vadovė Daiva ir jos kolegė Svetlana mandagiai tvirtino, kad padariau nemenką darbą, aš tuo abejočiau – visi žinome, kokia ta pagalba iš naujokų.
Ar buvo sunku? Ne. Buvo įdomu. Bet vienaip žiūri į daiktus, kai juos matai pirmą kartą, ir kitaip – kai kasdien. Skambučių apie priveltas klaidas nesulaukiau. Arba jų stebuklingai pavyko išvengti, arba pašto darbuotojos ir vėl mandagiai nutylėjo. Jei jums vis dėlto kilo nesklandumų Vilniaus 59-ajame pašte atsiimant gruodžio 12 dienos data pažymėtą siuntą, atleiskite – tai buvo pirmas blynas.
