Bet akivaizdu, kad kariniai konfliktai yra viena grėsmių tiek visos planetos, tiek mūsų šalies ekonomikai. Kaip ir su klimato kaita susijusios išlaidos ar galima pasaulinė ūkio krizė, apie kurią pastaraisiais metais kalba nemažai orakulų.
Vis dėlto 2019-uosius Lietuva užbaigė itin optimistiškai. Prieš metus drąsesni komercinių bankų analitikai spėliojo, kad bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas sieks 3 procentus, nuosaikiau prognozavusi Finansų ministerija biudžetą formavo tikėdamas i 2,8 proc. prieaugio. Realybė gerokai pranoko lūkesčius – nors tikslus praėjusių metų BVP derlius paaiškės vėliau, per pirmuosius tris ketvirčius augimas siekė 3,7 proc.
Ar panašiai nutiks ir šiemet? Tačiau bent kol kas spėjimai gerokai kuklesni. Tiek komerciniai bankai, tiek Finansų ministerija tikisi, kad ekonomika augs apie 2,4 procento. Bet ir tai nėra prastai, nes visos euro zonos BVP augimo didėjimas apie procentą.
Būtent euro zona labiausiai lemia mūsų ūkio sėkmę. Vokietiją ir kai kurias kitas šalis ištikus techninei recesijai eksportas auga lėčiau nei anksčiau. O būtent nuo jo Lietuvos ekonomika yra bene labiausiai priklausoma. Įrodymas – per tris praėjusių metų ketvirčius eksporto apimtis, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2018-aisiais, padidėjo 3,7 proc., arba tiek pat, kiek ir BVP.
Optimizmo suteikia tai, kad visai euro zonai tiek šįmet, tiek kitąmet prognozuojamas šiek tiek didesnis augimas. Anot „Luminor“ banko analitiko Ž.Maurico, yra nemažai signalų, kad Europa jau pasiekė dugną, tik neaišku, ar pavyks nuo jo atsispirti.
Bet yra ir nerimą keliančių signalų. Algos šalyje auga sparčiau nei darbo našumas, daugelis įmonių susiduria su kvalifikuotų darbuotojų stygiumi. Apie trečdalį bendrovių neturi išteklių technologiniam atsinaujinimui. Verslas vangiai investuoja į mokslo tyrimus ir jų plėtrą – 2018-aisiais tam skirta vos 0,3 proc. BVP, arba kone penkis kartus mažiau nei ES vidurkis.
Anot Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento R.Dargio, ilgalaikėje perspektyvoje išlaikyti konkurencingumą yra nemenkas iššūkis, juolab kad anksčiau mūsų šalis išsiskyrė pigesne darbo jėga, bet dabar jos sąnaudos pakilo, o konkuruoti aukštosiomis technologijomis dar itin sudėtinga.
Tačiau šios bėdos lauks ateityje, o kol kas ekonomikos augimo vaisius raško kone visi šalies piliečiai. Jau praėjusių metų viduryje vidutinis atlyginimas atskaičius mokesčius pirmą kartą viršijo 800 eurų, o iš viso per 2019-uosius jis turėjo ūgtelėti daugiau nei 8 proc.
Nuo šių metų pradžios dar sykį padidinta minimali alga, pensijos, vaiko pinigai, kitokios išmokos. Nepaisant to, vis dažniau pasigirsta raginimų taupyti ir pernelyg neišlaidauti, nes tokio augimo artimiausioje ateityje nesitikima. Sprendžiant iš to, kad bankuose indėlių gausėja netgi esant nulinėms palūkanoms, bent dalis gyventojų taip ir elgiasi.
Kitokie – valdžios veiksmai. Nusprendusi smarkiai išauginti įvairias išmokas, ji taip ir daro, nors išteklių rasti vis sudėtingiau. Todėl siekiant prieš rinkimus mestelėti papildomų pinigų, sumanyta įvesti automobilių registravimo, padidinti bankų pelno mokestį, pakelti akcizus degalams, stipriesiems gėrimams, kaitinamajam tabakui.
Būtų normalu, jei pokyčius valdantieji teiktųsi iš anksto aptarti su visais, kuriuos tai palies. Tačiau tai tradiciškai nebuvo padaryta. Iš esmės valstybė, užuot pasistengusi įvykdyti reformas, kurios padėtų sutaupyti galybę lėšų, savo įsipareigojimus deramai rūpintis sveikatos, švietimo ar socialinės apsaugos sritimis perkelia ant dirbančių žmonių ir verslo pečių.
Todėl nieko nuostabaus, kad verslas kaip vieną didžiausių pavojų ekonomikos plėtrai įvardija prastą teisėkūrą ir politinio stabilumo stoką. Asociacijos „Investor’s Forum“ apklausa parodė, kad vos 3 proc. Lietuvoje veikiančių užsienio kapitalo įmonių vadovų tikisi, jog politinė padėtis čia šįmet taps stabilesnė, o net trečdalis laukia dar blogesnių valdžios veiksmų.
Asociacijos vadovės R.Skyrienės teigimu, chaotiškas ir paskutinės minutės sprendimų kupinas šiųmečio biudžeto priėmimo procesas parodė, kad valstybei dialogas su verslu nerūpi, o mokesčių sistemos stabilumo tikėtis sudėtinga. Todėl investuotojams beveik neįmanoma prognozuoti savo veiklos bent kelerius metus į priekį.
„Pridėję prastėjančią demografinę padėtį, augančias darbo jėgos sąnaudas ir nuo jų smarkiai atsiliekantį našumą, puikiai suprantame kai kurių stambių užsienio kompanijų pastarojo meto sprendimus kelti veiklą iš Lietuvos“, – konstatavo R.Skyrienė.
Tiesa, buvo priimta ir verslui palankių sprendimų, kurie galbūt turės didesnės įtakos ateityje. Matyt, ne veltui Pasaulio banko skelbiamame konkurencingumo indekse Lietuva pernai pakilo į aukščiausią vietą per visą šalies istoriją – vienuoliktąją. Buvo aplenkti ne tik latviai, bet ir estai.
Beje, Latvijai ir Estijai artimiausius porą metų ekspertai prognozuoja kuklesnį ūkio augimą nei Lietuvai. Ar tai išsipildys? Galbūt. Tik reikėtų nekaišioti pagalių į savo ratus ir tikėtis, kad bent artimiausioje ateityje nebus milžiniškų pasaulinių sukrėtimų, nuo kurių apsisaugoti tokioms atviroms ekonomikoms beveik neįmanoma.
