Vyriausybė leido (tiesa, su ploto vienam žmogui apribojimais) renginius ir laisvalaikio pramogas atvirose erdvėse. Braukiamas draudimas išvykti iš šalies, netrukus ketinama atnaujinti susisiekimą oro transportu. O apie lauko kavinių atgimimą Vilniuje skelbia net užsienio šalių žiniasklaida.
Košmaras baigiasi? Toli gražu. Net jei ir nebus antrosios, trečiosios ar kitų koronaviruso bangų, kuriomis gąsdina medikai, net jei bus sukurta išganingoji vakcina, karantino pasekmes jusime dar ne vienus metus. Labiausiai – ekonomines.
Užklupus pandemijai Vyriausybė ir Seimas pasielgė gana ryžtingai – nuspręsta iki daugiau nei 5 mlrd. eurų didinti skolinimosi limitą, paskelbtos paramos verslui ir darbo netekusiems žmonėms priemonės. Tuomet mūsų šalis buvo viena pirmųjų, reagavusių taip staigiai.
Bet jau po poros savaičių išaiškėjo, kad geras startas dar nieko nereiškia, kai sunkmečio distancija skirta stajeriams.
Negana to, pasirodė, kad tai dar yra ir bėgimas su kliūtimis, kurias sustatė ta pati valdžia.
Dėl prastovų paramos prašančioms įmonėms buvo iškelta nemenkai sąlygų, o viena pagrindinių – išlaikyti darbo vietas mažiausiai tris mėnesius po karantino pabaigos, jei bus skirta valstybės pagalba, prie kurios priversti prisidėti ir patys darbdaviai.
Tačiau, pavyzdžiui, tuštutėlių viešbučių savininkams perspektyvos itin liūdnos. Galimybė, kad per kelis artimiausius mėnesius į šalį plūstelės turistų minios, yra nulinė. Tik vis vangiau savo padėtį vertinantys vietos vartotojai galbūt ištrauks iš liūno kai kurias maitinimo įstaigas.
Daugeliui šių įmonių išsaugoti darbo vietas, kaip reikalauja valdžia, tiesiog neįmanoma.
Todėl paprasčiau arba atleisti žmones, arba pasiūlyti jiems išeiti savo noru. Kad tai vyksta, liudija sparčiai augantis nedarbo lygis, kovo viduryje siekęs 9,1 proc., o dabar jau viršijęs 11,1 proc. Kitaip tariant, bedarbių gretos pasipildė 30 tūkstančių naujokų.
Ministrų kabinetas buvo priverstas koreguoti savo nustatytas taisykles: dabar, jei pritars Seimas, žadama, kad valstybė du mėnesius dengs 100 proc. prastovose esančio darbuotojo algos (bet ne daugiau nei minimalus atlyginimas), po to pusmetį – 50 proc. Netekusiems darbo šešis mėnesius ketinama mokėti po 200 eurų.
Sunku spręsti, ar suveiks tokia naujovė, mat ligšiolinė patirtis nekokia. Daugiau nei 1,3 milijardo eurų Vyriausybė krizės metu skyrė valstybinei įstaigai „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA).
Parengta krūva priemonių visokiausiais pavadinimais, daugiausia skirtų smulkiajam ir vidutiniam verslui paremti.
Bet kas antra tokia įmonė gauna atsakymus, kad jų prašymas atmestas.
Kaip aiškino INVEGA atstovai, labai dažnai kreipiasi bendrovės, kurios sunkumų turėjo jau pernai, o tokių paremti esą neleidžia Europos Komisija.
Patogu viską nurašyti Briuseliui, tik nelabai įtikėtina, kad jau 2019-aisiais pusė šalies smulkiojo ir vidutinio verslo vos sudūrė galą su galu.
Juk tai būtų buvęs akivaizdus krizės, kuri kažkodėl tuomet liko visai nepastebėta, požymis.
Matyt, ne veltui Lietuvos draudikų asociacijos vadovas A.Romanovskis palygino INVEGA su puikiai veikiančia siuvimo ateljė, kuri gavo neįvykdomą užsakymą – aprūpinti uniformomis kariuomenę.
Skaičiai iškalbingi – verslas prašė 71 mln. eurų, kol kas išmokėta vos 34 milijonai. Prastovoms padengti įmonės norėjo daugiau nei 20 mln. eurų, jas pasiekė tik 11 mln. Tai – katino ašaros, kai kalbama apie 7 ar daugiau procentų šiais metais sieksiantį ekonomikos nuosmukį ir milijardais pažadėtą pagalbą.
Didžiausia kliūtis šiuo atveju yra biurokratija, kai rizikos kaip velnias kryžiaus bijantiems valdininkams suteikiama teisė spręsti, kas turi gauti pinigų. Jiems paprasčiau apsidrausti ir nusiųsti neigiamą atsakymą.
Netgi ekonomikos ir inovacijų viceministrė J.Rojaka pripažino, kad valstybė nebuvo pasirengusi smūginei krizei, kad per daug apribojimų, todėl atverti paramos vartų per vieną instituciją iš esmės neįmanoma. O kai jų daug, jau niekas nebesusigaudo, kur ir ko kreiptis.
Kol kas tarp dangaus ir žemės pakabinti labiausiai nukentėję turizmo, renginių organizavimo, kiti verslai, nes jokių sprendimų dėl pagalbos jiems nėra, išskyrus galimybę pasinaudoti visiems taikomomis priemonėmis. Nukraujavusią žiniasklaidą valdžia irgi toliau maitina tik pažadais.
Šią savaitę Lietuva tarptautinėse rinkose pasiskolino 2 mlrd. eurų. Ši suma bus paskirta valstybės iždo, iš kurio finansuojama parama nukentėjusiems nuo COVID-19, reikmėms.
Palūkanos – nuo 0,25 iki 0,75 proc. per metus, taigi iš esmės mažesnės nei infliacija.
Todėl ne veltui ekspertai (pavyzdžiui, Vilniaus klubas ar Pandemijos ekonomikos grupė) ragina labiau didinti skolinimosi apimtį, kaip daro kitos valstybės.
Tai leistų ne tik gauti lėšų einamosioms išlaidoms, bet ir sukaupti rezervą. Iš jo būtų galima skatinti ekonomiką – infrastruktūros ir kitokius projektus.
Tačiau valdžia apie didesnę skolą kol kas kalbėti nenori.
A.Kubiliaus Vyriausybė iki šiol pliekiama (ko gero, pagrįstai) už sprendimą ne prašyti paramos, o skolintis už milžiniškas palūkanas 2008-aisiais prasidėjusios krizės metu.
Nėra garantijos, kad dabartinis ministrų kabinetas ateityje nebus peikiamas už prarastą galimybę gauti itin pigių paskolų.
