„Su sveikatos krize gana neblogai susitvarkėme. Turime likvidumo krizę – dėl įvesto karantino ir staigiai pasikeitusios gyventojų elgsenos dalis verslo negavo didžiosios dalies pajamų arba jų negavo visiškai.
Žengiame į trečią etapą – bankrotų ir nedarbo krizę. Jos gylis priklausys nuo daugelio dalykų, taip pat ir vartotojų nusiteikimo – veršis jie diržus ar ne“, – Žinių radijo laidoje „Verslo pozicija“ kalbėjo ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Jo manymu, nors bankininkų sekamos gyventojų atsiskaitymų apimtys pastaruoju metu gana žymiai kyla, iš to daryti išvadas anksti. Ekonomisto teigimu, lakmuso popierėliu taps birželio ar net liepos mėnuo. Tada bus įmanoma daryti tikslesnes prognozes, ar grįšime į lygį, kuris bus artimas prieškriziniam, ar vis dėlto išliks gana žymus skirtumas. Jis artėjant rudeniui ar rudenį lems išaugusių bankrotų ir nedarbo lygį.
„Dabar džiaugtis anksti – formalus darbo lygis daug ko neparodo: jis neįtraukia prastovose esančių asmenų, neįtraukia tų, kurie, sumažėjus darbo apimtims, galbūt pasiėmė atostogas, dalis augina vaikus. Laikinų sprendimų yra labai daug. Didžia dalimi situacija pasimatys į vasaros pabaigą, – komentavo Ž.Mauricas. -
Nepamirškime, kad statybos sektorius, pramonė gana inertiška – dalis pramonės įmonių ir dabar dar vykdo užsakymus, kuriuos gavo prieš prasidedant pandemijai. Tačiau jei vasarą didesnio atsigavimo nematysime, tie žmonės, kurie, pavyzdžiui, yra prastovose, gali atsidurti bedarbių gretose“.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad Vakarų Europoje situacija dar aštresnė: Vokietijoje, Prancūzijoje ketvirtadalis darbuotojų prastovose, o tikimybė, kad jie visi grįš į darbus, nedidelė.
Banko ekonomistas prognozavo, kad, jei pandemija neužsitęs, nekils jos antroji banga, tokios šalys kaip Vokietija, Šveicarija, Skandinavijos valstybės didelio ilgalaikio poveikio neturėtų justi.
Šįkart didesnė grėsmė kyla JAV: jei paslaugų sektorius, ypač laisvalaikio, greitai neatsistatys, nedarbo lygis taps ilgalaikis. Kita vertus, kaip pastebėjo Ž.Mauricas, JAV nedarbo išmoka kai kuriais atvejais didesnė už tai, ką žmonės gauna būdami prastovose, todėl išeiti iš darbo netgi yra paskata.
Kalbant apie Lietuvą, nedžiugina eksporto situacija: nemažos dalies Lietuvos eksporto partnerių ekonomikos patiria dar didesnius iššūkius nei pati Lietuva. Kažkiek vilties tiekia Skandinavijos šalys, išskyrus Švediją. Čia ekonomikos kritimas kol kas mažiausias: mažmeninė prekyba smuko labai nežymiai, balandžio automobilių prekybos duomenys rodo, kad kritimas – 30 proc., kai tuo metu Vakarų Europos šalyse – 80-90 proc.
Vokietija taip pat laikosi neblogai – netgi geriau nei daugelis tikėjosi.
Tačiau mes, anot Ž.Maurico, priešingai nei buvo 2009 m., siekdami atgaivinti savo ekonomiką, negalime remtis eksportu. Vadinasi, svarbus vaidmuo tenka vidaus paklausai.
„Todėl dabar negalime kalbėti nei apie diržų veržimąsi, nei apie kitus dalykus, kurie sustabdytų vidaus rinką. Nereikia mažinti bent jau to, kas yra pažadėta. Būtų netikslinga mažinti viešojo sektoriaus darbo užmokesčio ar pensijų. Kuo daugiau pinigų iššvaistysime dabar, tuo sunkiau bus kalbėti dėl kitų metų biudžeto. Europos Komisija paskelbė rekomendacijas, kuriose jau parašyta, kad kitiems metams rekomenduojama gana atsargiai formuoti 2021 m. biudžetą.
Geriau turėti tęstinumą, kad kitais metais nebūtų mažinamos nei pensijos, nei kitos išmokos – tai ekonomikai būtų sveikiau, nei šiais metais išsitaškyti, o kitais metais ieškoti, kur sutaupyti“, – teigė ekonomistas.
Prognozuojant, kaip atrodys trumpalaikė perspektyva švelninant karantiną, Ž.Mauricas pasiūlė pažiūrėti į Kinijos pavyzdį: bendrai atšokimas būna gana ženklus, to tikimasi ir Lietuvoje, tačiau dalis sektorių gana ilgą laiką jaus neigiamą poveikį.
Pavyzdžiui, viešojo maitinimo apyvarta Kinijoje vis dar trečdaliu mažesnė nei prieš krizę: žmonės neskuba leisti pinigų, vengia masinio susibūrimo vietų. Kinijoje bilietų pardavimai į renginius vis dar nuliniai. Lietuva nuo Kinijos atsilieka per du mėnesius. Vadinasi, ekonomisto spėjimu, visą vasarą renginių tikėtina, neturėsime. Tai galioja ir turizmui: net jei atidaromi skrydžiai, vargu, ar plūstels didelės turistų bangos.
Vis dėlto pašnekovas spėjo, kad naudos iš sustabdytų kelionių į užsienį turės kai kurie Lietuvos regionai, nors bendrame turizmo sektoriaus balanse neturėtume pajusti didelių skirtumų. Mat, grubiai skaičiuojant, iš atvykstančių užsienio turistų gauname apie milijardą eurų, panašiai tiek ir išvežame.
Tačiau užsienio turistai pagrindinę pinigų masę atnešdavo į Vilnių ir Kauną. Vieninteliai kurortai, kuriems nubyrėdavo atvykėlių ir kitų kraštų lėšų, buvo Palanga ir Druskininkai. Visa kita Lietuva užsienio turistams buvo terra incognita.
Tuo metu didžioji masė vietos turistų važiuoja į pajūrį, dalis – į Anykščius, Druskininkus, kažkiek, nors ir labai nedaug – į ežerų kraštą, į Utenos apskritį.
„Vilniaus ir Kauno turizmo sektorius kentės – nereikia turėti iliuzijų, kad vietos turistai užpildys viešbučius, kurių pastaruoju metu prisisteigė labai daug, ar užpildys trumpalaikės nuomos paklausą. Belieka viltis, kad pinigai judės šalies viduje“, – teigė Ž.Mauricas.
