Paminklų gamintojai tikina, kad mirusiojo artimųjų norai ir galimybės įprasminti jo atminimą – labai skirtingos.
Vis dėlto galima įžvelgti dvi pagrindines tendencijas: sumenko noras statyti kapinėse betoninius monstrus, o dėl didelio užimtumo žmonės nenori skirti daug laiko kapavietės tvarkymui.
Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ atstovai taip pat priminė, kad statant paminklą būtina laikytis Kauno tarybos patvirtintų taisyklių.
Karmėlavos Šv.Onos koplyčios klebonas Virginijus Veprauskas išvis norėtų, kad dažniausiai kapinėse būtų statomi Lietuvoje nuo senų laikų įprasti mediniai kryžiai.
Nori praktiškų sprendimų
Kaune įsikūrusios bendrovės „Akmelita“ direktorius Artūras Makackas pasakojo, kad paminklo pasirinkimą lemia finansinės galimybės, užsakovo nuostatos ir net mirusiojo socialinė padėtis.
„Petrašiūnų panteone palaidotų mirusiųjų artimieji dažniausiai stengiasi įprasminti jų veiklą, renkasi išskirtinius dirbinius. O Vainatrakio kapinėse viskas paprasčiau“, – kalbėjo vienos seniausiai Kaune veikiančių paminklų gamybos įmonių vadovas.
Pasak jo, vyresni žmonės dažniausiai renkasi įprastus akmenis, atgabentus iš Suomijos, Švedijos ar Karelijos (Rusija).
Jaunesni klientai nesibaimina kūrinių, kuriuose naudojamas metalas, stiklas. Vyraujanti tendencija – mažesni paminklai, kurių gamyba ir įrengimas kainuoja 1500–1800 eurų.
A.Makackas tikino, kad visi užsakovai linkę ieškoti sprendimų, lemiančių kuo lengvesnę kapavietės priežiūrą, todėl dažniausiai pageidauja ją padengti akmens plokštėmis, paliekant tik mažą ertmę žydintiems augalams.
Tokiu atveju nereikia nuolat ravėti piktžolių, paprasta surinkti lapus ir spyglius.
„Nepaisant dabartinio stabtelėjimo, žmonės labai aktyviai keliauja po pasaulį ir kartais pritrūksta laiko kapaviečių priežiūrai, todėl tvarkydami kapavietę nenori turėti didelių rūpesčių per kelis artimiausius dešimtmečius“, – kalbėjo A.Makackas.
Privalu laikytis taisyklių
Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ Teisės ir personalo skyriaus vadovė Miglė Proškienė priminė, kad statant paminklus privalu laikytis Kauno tarybos patvirtintų taisyklių.
Jose numatyta, kad paminklo aukštis, įskaitant cokolį nuo žemės paviršiaus, gali būti ne didesnis kaip 1,2 metro, plotis – 1,5 metro. Jeigu statomas obeliskas, kryžius ar kitas meno dirbinys, aukštis gali siekti 2 metrus.
„Šie reikalavimai netaikomi anksčiau pastatytiems paminklams, todėl kapinėse dar galima išvysti ir didesnių paminklų“, – kalbėjo M.Proškienė.
Norint statyti paminklą būtina gauti „Kapinių priežiūros“ leidimą. Jis išduodamas už kapavietę atsakingam asmeniui arba jo įgaliotajam asmeniui.
37 eurus kainuojantis leidimas suteikia teisę tris kartus įvažiuoti į kapinių teritoriją, nes įprastomis sąlygomis transporto priemonių eismas kapinėse draudžiamas.
Nenori švaistyti laiko
Jeigu atliekami išties dideli darbai ir trijų apsilankymų nepakanka, galima įsigyti naują leidimą. Tačiau tokie atvejai lreti.
Atvykus leidimo reikia pateikti schemą, kurioje nurodyti numatomi darbai, pateikiami pagrindiniai statinio matmenys. Tai padeda kontroliuoti, ar laikomasi reikalavimų.
„Žmonių poreikiai labai įvairūs – kai kas nori didingų monumentų, kai kas – išties dailių, meniškų paminklų“, – kalbėjo M.Proškienė. Vis dėlto dažniau pasirenkami skoningi, kuklūs dirbiniai.
„Kapinių priežiūros“ atstovė pastebėjo, kad šiais laikais ant paminklų atsisakoma mirusiojo atvaizdo, apsiribojama tik pagrindine informacija apie jį.
M.Proškienė patvirtino, kad tapo labai populiaru kapavietę dengti akmeninėmis plokštėmis, kad nukritusius lapus ar spyglius būtų paprasta nuvalyti.
„Žmonės pageidauja praktiškų sprendimų, nes daug jų išvyksta gyventi į užsienį ir neturi galimybių nuolat prižiūrėti artimųjų kapaviečių“, – kalbėjo „Kapinių priežiūros“ atstovė M.Proškienė.
Gražiausi – mediniai kryžiai
Karmėlavos Šv.Onos koplyčios klebonas V.Veprauskas neabejojo, kad šiais laikais statomi gerokai mažesni paminklai negu prieš tris dešimtmečius ar dar anksčiau. Tačiau jam susidarė įspūdis, kad dabar vyrauja gana vienodi „kiniško stiliaus“ paminklai.
Pačiam V.Veprauskui gražiausias mirusiojo atminimo pagerbimas – mediniai kryžiai, kurie Lietuvoje statomi jau kelis šimtmečius.
Klebonas pripažino naujų kryžių kapinėse pastebintis labai retai, mat jų drožėjų mažai išlikę, dirbinys brangiai kainuoja ir išlieka gerokai trumpiau negu akmens paminklas.
