Vaizdas labai panašus į tą, kokį buvo galima išvysti 2019-ųjų birželį,
tačiau yra vienas didelis skirtumas – negirdėti jokios užsienio kalbos.
Net iš tolimų šalių atvykę ir karantino metu Kaune užsilikę studentai su
bendraamžiais bando kalbėtis lietuviškai.
Kavinių šeimininkai džiaugiasi sulaukę bent šių klientų, tačiau jų net
negalima lyginti su lankytojų srautu praėjusių metų vasarą, kai vakarais
Kauno senamiestis priminė šurmuliuojančią geros nuotaikos jūrą.
Ekonomistai drąsina gyventojus neva Lietuvos ir Europos ekonomika
greitai atsigaus, tačiau paslaugų srityje dar tvyro tikras ledynmetis,
kuris užtruks ne mažiau kaip iki kitų metų vasaros.
Kauno valdžiai ir verslui prireikė milžiniškų pastangų įtikinti užsienio
šalių gyventojus užsukti į miestą, neturintį tradicinių turistų traukos
taškų – jūros, uosto, pramogų komplekso vaikams ar išskirtinių gamtos
kūrinių.
Pirmieji Kauną atrado turistai iš Suomijos, kurie pasinaudojo pigių
skrydžių bendrovės „Ryanair“ suteikta galimybe.
Kai 2013-aisiais ši bendrovė pradėjo skrydžius iš nedidelio Suomijos
Tamperės miesto į Kauną, rezultatai tiesiog pranoko lūkesčius. Miesto
viešbučius ir kavines užtvindė svečiai iš Suomijos, o verslas pajuto
tikrą pajamų proveržį.
Visa tai greitai baigėsi. Suomiai skrydžio bilietus į Kauną dažnai
pirkdavo vos už kelis eurus, todėl „Ryanair“ nebenorėjo ilgiau rūpintis
Kauno turizmo reikalais.
Suomių kalba miesto gatvėse nutilo, o verslo žmonės dar ilgai ilgesingai
žvelgė į nedidelį žemėlapyje esantį taškelį, ties kuriuo matyti užrašas
Tamperė.
Vis dėlto proveržis įvyko ir vėliau kiekvienais metais atvykstančiųjų
srautai vis didėjo, mat skrydžių bendrovės surado kitų patrauklių
krypčių iš Kauno oro uosto.
Regėdami viešbučių užimtumo rodiklius investuotojai kartu su
architektais pradėjo braižyti naujų apgyvendinimo įstaigų kontūrus. Kai
kurie projektai jau virto tikrove.
Kauno savivaldybė net nepagailėjo 150 tūkst. eurų per metus, kad
Lenkijos oro bendrovė „Lot“ nutiestų oro tiltą tarp Kauno ir Varšuvos.
Drąsiausi turizmo vizijų kūrėjai jau regėjo tiesioginį skrydį tarp Kauno
ir Japonijos, kuris galėjo įvykti šių metų rudenį prieš prasidedant
Sugiharos savaitei.
Japonai – itin aktyviai keliaujantys žmonės, o Kaunas jiems yra žinomas
miestas, mat prieškario metais čia dirbo legendinis Japonijos diplomatas
Ch.Sugihara.
Apmaudu, kad beveik dešimtmečio įdirbis garsinant Kauną pasaulyje per
porą šiųmečio pavasario mėnesių pavirto pelenais.
Blogiausia, kad bent kiek ryškesnio atsigavimo galima tikėtis tik
2021-ųjų vasarą. Turizmas – ne baldų rankenėlių gamyba: paspaudei
mygtuką – ir jos vėl štampuojamos.
Poilsiautoją reikia ilgai įtikinėti, gundyti ir žavėti, kad jis sutiktų
atsisveikinti su savo pinigais. Kita vertus, tai yra labai naudinga
ekonomikos verslo sritis: palikdami Lietuvoje savo pinigus užsieniečiai
kuria darbo vietas ir pildo biudžetą.
Mainais beveik nieko neprašo. Vienintelis jų noras – smagiai
praleistas laikas.
Birželį šiemet galima drąsiai išbraukti iš turizmui palankiausių mėnesių
sąrašo, nes kol kas tik kalbama apie sienų atvėrimą. Liepą galima
tikėtis atsargių žvalgytuvių ir tik rugpjūtį – didesnio svečių iš
užsienio srauto.
Rugsėjį tradiciškai didžioji kelionių karštinė atslūgsta, nes Vakarų
pasaulyje įprasta žmonėms grįžti į darbą, vaikams – į mokyklą,
studentams – į auditorijas.
Miesto valdžios vėl laukia sunki užduotis – nuo ko pradėti užsienio
turistų viliones, kur nukreipti pajėgas ir lėšas?
„Ryanair“ turbūt nesurengs naujos labdaringos akcijos ir
neatskraidins būrių suomių. Latviai ir estai, tikėtina, pirmiausia
rinksis pajūrį. Lenkams neįdomus net Lietuvos pajūris, nes jie turi
labai panašią savąją Baltijos pakrantę.
Dar blogiau, kad Kauno valdžios norai ir galimybės daug
priklauso nuo Vyriausybės sprendimų, kurie kol kas smarkiai riboja
galimybes keliauti.
Juk negali girtis, kad Kaune geriausias dezinfekcinis skystis, o merginų
grožio neužgožia net apsauginės kaukės.
„Laikinoji sostinė“
