Būtent milijardus (skolintus, ne sutaupytus) eurų valdžia nusprendė skirti ekonomikai gelbėti nuo COVID-19. Planas buvo sutiktas plojimais, tačiau šios ovacijos greitai virto inkštimu. Ne valdžios, o verslininkų. Gal jie nesugeba pasiimti čia pat gulinčių pinigų?
Greičiausiai. Kitaip neįmanoma paaiškinti, kodėl valstybės kontroliuojama Invega iš 720 milijonų eurų, numatytų finansinėms priemonėms koronaviruso krizės metu, iki šiol sugebėjo padalyti mažiau nei 12 procentų. O nuomos mokesčiui skirtų lėšų panaudojimas siekia vos 1,2 proc.
Dar gražiau su ilgalaikėmis verslo skatinimo priemonėmis – skirta 655 mln. eurų, tačiau įmones pasiekė vos 5 procentai šios sumos.
Karti visus šunis ant Invega būtų nesąžininga: gali pripilti sklidiną baką, tačiau mažalitražis automobilis vilkikui skirtos priekabos niekaip nepatrauks.
Kita vertus, gal toje priekaboje mažai kam reikalingos prekės? Antai Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) skirsto kitokią paramą – mažos įmonės turi galimybę susigrąžinti iki pusės pernai sumokėto gyventojų pajamų mokesčio. Jos populiarumas pranoko lūkesčius.
„Man geriau gauti kelis tūkstančius eurų ir kol kas išlaikyti žmones, negu prisiimti lengvatinių paskolų, nes tikrai nežinau, ar po kelių mėnesių verslas dar veiks“, – taip skirtumą tarp Invega ir VMI pasiūlymų paaiškino vienos nedidelės įmonės savininkas.
Galima sakyti, kad valdžia prašovė su paramos priemonėmis. Pasirodo, verslui, ypač kai ateitis lieka miglota, užtenka ir žvirblio rankoje, o ne briedžio girioje.
Valdantiesiems su dideliais skaičiais irgi sudėtinga. Skirti papildomus milijonus kelininkams – dar suvokiama. Pabarstyti po 200 eurų pensininkams ar daugiavaikėms šeimoms irgi nesunku. Tačiau ar tai yra investicija į pokoronavirusinę ateities ekonomiką? Nė iš tolo.
Kompanija EY vakar paskelbė, kad mūsų šalis iškrito iš investuotojams patraukliausių Europos valstybių dvidešimtuko.
Ateityje gali būti dar blogiau, ir būtent dėl to, kad Vyriausybės parengtas ūkio gaivinimo planas smarkiai stringa.
Tie patys investuotojai tvirtino, jog renkantis konkrečią valstybę jau dabar itin svarbus jos prisitaikymas prie skaitmeninių technologijų.
Ar mūsiškiame ekonomikos skatinimo plane tam teikiama pirmenybė? Neteko girdėti.
Negirdėti ir valdžios balso dėl būsimo visos Europos Sąjungos ūkio gaivinimo plano. Išdidžiai paskelbta, kad Lietuvą gali pasiekti net 6,3 milijardo eurų: 3,9 milijardo – subsidijų, likusi dalis – paskolų pavidalu.
Tačiau ES narės tam dar nėra pritarusios. Negana to, pavyzdžiui, švedai jau purkštauja, kad tų subsidijų yra per daug, o jiems mokėti už tai, kad skurdesnės valstybės gautų nemokamų pinigų, nesinori. O kokia Lietuvos pozicija? Tik vakar ministrai pagaliau susitiko su prezidentu G.Nausėda, kad ją pasiaiškintų.
Dar svarbiau, kam bus skirtos šios milžiniškos sumos, nes pinigų kaina bus nemaža – Briuselis reikalauja perduoti jo žinion kai kuriuos mokesčius, susijusius su aplinkos tarša ir skaitmenine ekonomika.
Kaip į tai reaguoja mūsų valdžia, dar nepavyko sužinoti.
Aišku, parengti normalią strategiją užtrunka, tačiau bent pasakyti tiesiai šviesiai, jog dovana nebus pravalgyta arba paversta trinkelėmis tuščioje provincijos miestelio aikštėje, reikia jau dabar. Tik vargu ar fantazija patrauks, kai skaičiai tokie dideli.
Juolab kad valdantiesiems ir taip rūpesčių per akis. Biudžeto surinkimas tragiškai mažėja, Seimo rinkimai – jau ant nosies. O dar visokie skandalai dėl lobistų, menamos prekybos poveikiu ir kaimo žvyrkelių.
Negi tokiomis sąlygomis mąstysi, kaip galėtų atrodyti Lietuva po penkerių ar dešimties metų? Lieka tik pabarstyti išmokų ir karštligiškai lopyti vis labiau kiūrantį pinigų maišą, užuot pasiuvus naują.
