Dar prieš kelerius metus Inesa buvo žinoma tik mažai daliai profesionalios floristų bendruomenės atstovų, o šiandien jos vardą linksniuoja visi, kurie nori išmokti gėlių meno.
– Kaip pavyko tapti visoje Lietuvoje žinoma floriste ir floristikos dėstytoja?
– Niekada nemėgau viešumo ir, galima sakyti, vengiau jo. Visada sakau – už tave turi kalbėti darbai, o ne žodžiai, todėl populiarumas ir susidomėjimas manimi atsirado ne iš dirbtinės reklamos, o iš rekomendacijų. Kitaip sakant, geriausia reklama mano veikloje yra iš lūpų į lūpas perduodama žinia. Didelio populiarumo sulaukė mano floristikos kursų projektas – jis visiškai nišinis ir vyksta jau beveik dešimt metų. Tiesa, reikėtų paminėti, kad prieš kelerius metus sukūriau unikalią kelių pakopų mokymų programą, į kurią registruojasi žmonės iš visos Lietuvos.
– Renginių ribojimai atsiliepė ir jūsų vedamiems kursams. Kaip jie vyko per karantiną?
– Tiesa tokia, kad visi kursai, suplanuoti balandį ir gegužę, buvo perkelti, o dalis jau įvyko po karantino. Pabandžiau rengti kursus ir interneto erdvėje. Tik tam, kad patvirtinčiau savo įsitikinimą, kad mano mokiniai labiausiai vertina gyvą, šiltą bendravimą, kai gėles gali paliesti, pajusti, o žodžius išgirsti. Mane labai džiugina, kad mokiniai grįžta, užsirašo į mokymus, noriai semiasi naujų žinių. Tai skatina nesustoti ir kurti toliau. Be esminio užsiėmimų aspekto, kuris nepaprastai svarbus, yra ir psichologinis aspektas. Per floristikos kursus mokiniai skiria laiką savo aistrai ir profesiniam tobulėjimui, pamiršdami kasdienes pareigas ir šurmulį. Floristikos kursai leidžia suvokti, koks sudėtingas ir daugiasluoksnis floristo darbas, į kiek skirtingų aspektų reikia atsižvelgti ir kiek žinių įgyti, kad galėtum atsakingai ir profesionaliai atlikti šį darbą.
– Esi ir verslo savininkė, šiuo metu turi tris gėlių salonus Vilniuje ir Rudaminoje. Kaip karantinas paveikė tavo veiklą?
– Žinia apie karantiną man nebuvo naujiena, iš tiesų anksčiau ar vėliau tikėjausi finansinės krizės – ir tai normalu. Kartais būna geriau, kartais blogiau. Jau seniai buvau sukūrusi internetinę gėlių parduotuvę, tačiau vis nerasdavau laiko jos tobulinti, pridėti trūkstamo funkcionalumo. Karantinas įpareigojo padidinti apsukas – vos per vakarą paleidau parduotuvę su įvairiausių puokščių pasirinkimu, ir jau kitą dieną turėjau pirmuosius internetinius užsakymus. Kad sumažintume pirmosios savaitės nuostolius, gėlės pardavinėjome su didžiule nuolaida, tačiau situacija labai greitai stabilizavosi, o visi pardavimai persikėlė į skaitmeninę erdvę.
– Inesa, per karantiną pasirodė ir tavo vedama internetinė laida „Gėlių pokalbiai su Inesa“. Kaip sumąstei sujungti dvi savo aistras – gėles ir bendravimą su žmonėmis?
– Kai dėl koronaviruso pandemijos teko nukelti trečiąją vasaros floristikos stovyklą, prižadėjau dalyviams, kad ji niekur nedings. Laida atsirado, nes per ją galėjau savo sekėjams parodyti žmones, kurie dalyvauja mano rengiamose stovyklose. Pradžioje buvo kviečiami visi pranešėjai, kurie pasakojo apie verslą ir pramogų pasaulį per gėlių prizmę. Vieni dalijosi patirtimi, kaip didelės korporacijos estetikai sukurti naudojamos tam tikros gėlės, kiti papasakojo apie gėlių verslo ypatumus per karantiną. Kiekvienos laidos metu sulaukiau daug klausimų. Smalsūs žiūrovai vis sufleravo naujus juos dominančius pašnekovus. Tad negalėjau jų nuvilti, todėl projektą tęsiau.
– Tavo mokymų dalyviai dažnai klausia, koks tavo sėkmės receptas. Tad koks gi jis?
– Pacituosiu savo mėgstamiausią antikos filosofą, žymų karvedį Marką Aurelijų: „Tobulas žmogus stengiasi kiekvieną dieną nugyventi kaip paskutinę, nesiblaškydamas, nepasiduodamas neveiklumui ir neapsimetinėdamas.“ Tai vienas mano gyvenimo kredo: visas negandas priimu kaip neišvengiamą būties dalį, nepasiduodu ir stengiuosi rasti išeitį iš kiekvienos, kartais net visiškai bejėgiškos situacijos.
– Ką galėtum patarti floristikos naujokams?
– Žinoma, tapti floristu lengviau, jei turite įgimtą talentą kurti gražias puokštes. Jei sugebėjimai ir talentas riboti, bet vis tiek mėgsti gėles ir svajoji tapti floristu, reikia dirbti daug daugiau. Tai, ko pasiekiau, lėmė ne tik talentas, bet ir didelės pastangos. Visada daug dirbau, o dirbdama – mokiausi. Prisimenu, labai bijojau kalbėti prieš auditoriją. Daug dirbau su savimi, kad galėčiau be baimės išeiti prieš žmones, o šiandien jaučiuosi ypač laisvai vesdama savo pokalbių laidą su įvairių profesijų atstovais. Ir tai darau jau be jokios baimės. Vėl galiu pacituoti savo jau minėtą bendramintį: „Tegul tavo darbai būna tokie, kokius norėtum prisiminti gyvenimo saulėlydyje.“
