Kaip pasakoja V.Dambrauskas, Lazdijų kapinėse karštą vasarą sugedo vandens siurblys – žmonės negalėjo laistyti kapinėse pasodintų gėlių. Dėl visų nurodytų veiksmų detalės pirkimas užtruko 48 dienas, o visos gėlės spėjo nuvysti.
Tuo metu Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė teigė, kad smulkioms įmonėms nėra sudaromos tinkamos galimybės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, o biurokratų požiūris į smulkųjį verslą – žlugdantis.
Verčia apeiti įstatymą
„Kapčiamiesčio kapinėse sugedo vandens siurblys. Žmonės karštą vasarą liko be vandens ir negali laistyti kapinėse pasodintų gėlių. Pateiksiu savo veiksmų algoritmą, kaip šiuo metu reikalauja viešųjų pirkimų tarnyba, ir laiką, kiek kiekvienas veiksmas tęsiasi.
Informacijos apie gedimą gavimas ir patikrinimas – 2 dienos. Specialisto suradimas ir gedimo įvertinimas – 3 dienos. Dokumentų paruošimas viešųjų pirkimų planui papildyti – 1 diena. Būtina sąlyga – bendros kainos išskaidymas į remonto darbus ir detales.
Viešųjų pirkimų plano papildymas – 5 dienos. Jis tvirtinamas savivaldybėje vieną kartą per savaitę. Paraiškos pirkimui paruošimas ir išsiuntimas – 1 diena. Paraiškos patvirtinimas – 8 dienos. Paraišką tvirtina keturi pareigūnai numatyta tvarka.
Apklausos dokumentų paruošimas – 1 diena. Šis dokumentas reikalauja, kad perkama prekė būtų pigiausia, o tai dažnu atveju reiškia ir prasčiausia. Apklausos dokumento tvirtinimas – 8 dienos. Tvarka tokia pati, kaip ir su paraiška. Sąskaitos išrašymas ir pateikimas buhalterijai – 1 diena.
Pinigų už sąskaitą pervedimas – 15 dienų. Pavedimą buhalterija atlieka vieną kartą per mėnesį. Detalės parvežimas, meistro suradimas ir detalės pakeitimas – 3 dienos.
Kaip matome, sugaišome viso 48 dienas, arba 7,5 savaitės. Manau, visi supranta, kad per tokį laiką visos gėlės ir augalai kapinėse nuvyto.
O dabar išsivaizduokime, kad detalė netiko, gedimas pasirodė rimtesnis ir visi veiksmai kartojasi iš naujo. Tad 48 dienas dauginame iš dviejų ir gaunasi 96 dienos, t. y. 15 savaičių. Ir tokia pati tvarka yra su visais pirkimais“, – naujienų portalui lrytas.lt pasakojo V.Dambrauskas.
Kapčiamiesčio seniūnas svarsto, kodėl, norėdami laiku gauti prekę, žmonės turi mąstyti, kaip apeiti įstatymą.
„Kiekvienas atėjęs valdininkas dvi darbo dienas žiūri, susipažįsta su situacija, galvoja, ar reikia pasirašyti dokumentą. Jei nori, gali situaciją nagrinėti mėnesį. Kiekvienas pareigūnas nori parodyti, kad jis labai svarbus – norint gauti vieną parašą, porą dienų tikrai reikės laukti, kartais – ir ilgiau.
Jei rezultatų norime pasiekti greičiau, kodėl turime galvoti, kaip apeiti įstatymus? Reikėtų įstatymus kurti taip, kad jie mums, visiems žmonėms, padėtų. Neįsivaizduoju, kam reikalingos tos apklausos ir kita – nuperki reikalingą daiktą, gauni čekį – tikrai jo nesuklastosi“, – svarstė V.Dambrauskas.
Yra išimčių
Pasak Viešųjų pirkimų Tarnybos atstovo Vygando Kiero, viešųjų pirkimų procedūra yra tokia, kokią ją nustato Seimas, įstatymai parengti vadovaujantis galiojančiomis ES direktyvomis ir viešųjų pirkimų tvarka.
Anot jo, minimalūs reikalaujami terminai (didesnės vertės pirkimams) yra tokie patys visoje Europos Sąjungoje, o viešųjų pirkimų įstatyme yra pakankamai priemonių, kurios leidžia užtikrinti reikalingų tikslų pasiekimą.
„Visų pirma, mažos vertės pirkimų (iki 10 000 eur be PVM) atveju leidžiami pirkimai be jokių ypatingų procedūrų, iš esmės tai gali būti ir prekių pirkimas tiesiog parduotuvėje, o visus minėtus dokumentus tokiu atveju galima sutvarkyti ir per vieną dieną.
Taip pat atsakinga perkančioji organizacija įprastai nelaukia, kol suges vienas ar kitas įrenginys arba pritrūks vienų ar kitų prekių, o tam ruošiasi iš anksto – sudaro ilgalaikes sutartis (įskaitant ir preliminarias), pagal kurias, prireikus, yra kviečiami atitinkamos įmonės darbuotojai.
Tokiu atveju, papildomo laiko pirkimo procedūroms apskritai nereikia (nes jos jau atliktos anksčiau), o reikalingas paslaugas įsigyti trunka tiek, kiek objektyviai būtina (užsakyti detales, atvykti meistrui ir pan.).
Reikėtų pažymėti, kad nenumatytiems atvejams, avarinėms situacijoms yra taikomos įstatymo išimtys, kai procedūros yra trumpinamos, o kai kurios visai nevykdomos“, – įvardijo V.Kieras.
Anot jo, Kapčiamiesčio seniūno V.Dambrausko nurodytos dienos (paraiškos tvirtinimas, plano papildymas, dokumentų parengimas, informacijos apie gedimą gavimas ir patikrinimas ir t.t.) nėra nustatytos nei įstatymų leidėjo (Seimo), nei viešųjų pirkimų politikos formuotojo (Ekonomikos ir inovacijų ministerija), nei Viešųjų pirkimų tarnybos, nei Europos Sąjungos direktyvų, tačiau susiję būtent su savivaldybe.
„Šie terminai priklauso nuo įstaigos vidaus tvarkos, kurią įstaiga pati ir nustato.
Pavyzdžiui, „Pinigų už sąskaitą pervedimas – 15 dienų (pavedimą buhalterija atlieka vieną kartą per mėnesį)“ priklauso tik nuo įstaigos vidaus tvarkos ir praktikos, nei įstatymas, nei viešųjų pirkimų tarnyba nenurodo, kiek dažnai organizacija gali apmokėti sąskaitas, organizacija, jeigu pageidauja, apmokėjimus gali vykdyti kiekvieną dieną ir po kelis kartus per dieną. Iš esmės tas pats yra ir su kitais terminais“, – teigė Viešųjų pirkimų tarnybos atstovas.
Nesudaromos sąlygos
Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė naujienų portalui lrytas.lt taip pat kalbėjo apie biurokratines pinkles.
Jos žodžiais, nors smulkios įmonės Lietuvoje sukuria apie 75 proc. darbo vietų, sumoka apie 74 proc. mokamų mokesčių, viešuosiuose pirkimuose jos dažnu atveju net negali dalyvauti.
„Viešuosiuose pirkimuose labai dažnai numatomos tokios sąlygos, kad smulkusis ir vidutinis verslas iš viso negali dalyvauti. Numatoma, kad įmonių dalyvavimas galimas tik tada, kai yra tam tikra apyvarta. Atrodo, kad konkursai parengti kažkokiai konkrečiai įmonei.
Mūsų reikalavimas, apie kurį nuolat kalbame su Vyriausybe, yra toks: kokia dalimi smulkusis verslas sukuria pridėtinę vertę, tokia dalimi jis dalyvauja viešuosiuose pirkimuose“, – kalbėjo D.Matukienė.
Anot jos, viešuosiuose pirkimuose nėra atsižvelgiama ir į regioninį smulkųjį verslą.
„Dažniausiai orientuojamasi į didžiųjų miestų verslą, ir visas paslaugas teikti gauna didžiųjų miestų įmonės. Tai ką daryti mažiems, regioniniams verslams, kada iš jų atimamos galimybės?“, – klausė D.Matukienė, ir pridūrė, kad Taryba yra numačiusi, kaip šią problemą būtų galima išspręsti.
„Viešųjų pirkimų įstatyme turėtų būti numatyta, kad smulkus ir vidutinis verslas turi dalyvauti 75 proc. apimtimi. Antra – kad paslauga būtų teikiama ne toliau kaip vienos apskrities ribose.
Galiausiai, jei kalbame, pavyzdžiui, apie maisto produktus, teikiamus mokykloms, darželiams, senelių globos namams – tai turėtų būti toje vietoje užauginama produkcija. Tik taip eliminuosime biurokratinius iššūkius ir iš tiesų skatinsime šalies regioninį, smulkų verslą“, – tikino Tarybos pirmininkė.
Pasak D.Matukienės, taip būtų žengiama žaliosios ekonomikos link, apie kurią Lietuvoje daug kalbama, nors realiai jos šalyje nėra.
„Žalioji ekonomika – tai artimoje aplinkoje užauginta produkcija arba artimų teritorijų žmonių teikiama paslauga. Dabar, pavyzdžiui, žmonės iš Žemaitijos atvažiuoja į Baltarusijos pasienį teikti paslaugas. Tai kiek tokiais atvejais sudeginama degalų? Tuo metu vietiniai neturi darbo“, – kalbėjo D.Matukienė.
Žlugdantis požiūris
D.Matukienė išskiria ir kitą problemą – įsigalėjusią viduriniąją biurokratų klasę, taikančią dvigubus standartus.
„Jei kreipiasi kuri iš smulkaus verslo įmonių, biurokratai sako, jog į klausimą atsakys per mėnesį. Jeigu dar kas neaišku – dar mėnesį reikia laukti atsakymo. Galiausiai po pusės metų sužinai tikslų atsakymą. Dar kartais sako – kreipkis į teismą. O iš kur smulkios įmonės turės lėšų teisininkams?
Tačiau jeigu institucija kreipiasi į verslininką, sako taip: „Privalai atsakyti per penkias darbo dienas“. Biurokratas atsako per mėnesį laiko, o tu privalai atsakyti per penkias darbo dienas. Tad koks yra požiūris? „Tu esi žemutinėje linijoje esantis vergas, o aš esu tau ant galvos“. Visi šie žmonės turėtų būti padėjėjai, padedantys tiems, kurie sukuria pridėtinę vertę ir moka mokesčius. Kai mes apversime šią situaciją, iš tikrųjų suprasime, kaip reikėtų gyventi Lietuvoje be biurokratinių įvairių suvaržymų“, – kalbėjo D.Matukienė.
Tarybos pirmininkė išskirtų ir institucijas, prižiūrinčias verslą – Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), Valstybinę darbo inspekciją (VDI), Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI) ir kitas tikrinančias institucijas.
„Įstatyme nurodyta, kad pirmus metus veikiančios įmonės yra nebaudžiamos: visi ateinantys tikrinti turi būti padėjėjai ir paaiškinti įmonei, kaip teisingai laikytis įstatymų ir poįstatyminių aktų. Toli gražu taip nėra.
Be to, kiekvienoje įmonėje yra žurnalai, kur kiekviena atėjusi tikrinimo institucija turi pasirašyti. Manote, jie tai padaro? COVID-19 pandemijos metu įmonės tiek istorijų papasakoja… Pavyzdžiui, kai į nedidelę maisto perdirbimo įmonę tikrintojai ateina net be kaukių, sustato darbuotojus prie sienos, ir niekas nežino, kas pas juos atėjo. Tokia nelygybė, pariteto neturėjimas ir iš biurokratų pusės įstatymų nesilaikymas mūsų smulkųjį Lietuvos verslą tiesiog žlugdo, – kalbėjo D.Matukienė.
