Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad bendrovei priklauso saugyklos, kuriose jos klientai fiziniai asmenys laiko savo turtą arba jį pasiima iš saugyklų, paskolina, o saugyklos negali būti laikomos prekybos automatais. Be to, pareiškėjos tvirtinimu, ji alkoholinių gėrimų neperka, negamina, jais nedisponuoja, jų neparduoda, todėl neturi prievolės turėti atitinkamą licenciją.
Kaip teigiama teismo sprendime, nagrinėjant šią administracinę bylą nepasitvirtino pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad jos atstovai paima pirkėjų nupirktus alkoholinius gėrimus ir juos pristato pagal poreikį papildydami automatus.
Tai, kad bendrovė, programėle valdydama prekybos automatus, rezervuoja alkoholio gėrimus, juos „skolina“, tik patvirtina, jog prekėmis disponuoja ir juos valdo būtent ši bendrovė, o ne fiziniai asmenys.
Įprastai saugyklos, priimdamos saugoti daiktus, išduoda saugojimo kvitus, žetonus ar kitokius daikto perdavimo saugoti patvirtinančius įrodymus, o prekybos automato pagrindinė paskirtis yra išduoti nusipirktą prekę. Be to, mobiliojoje programėlėje rodomas prekybos automatuose turimas alkoholio kiekis, o ne saugyklos užimtumas ar laisvos saugojimo vietos.
Teismas taip pat pripažino, kad bendrovė taip pat reklamavo alkoholinius gėrimus, mobiliojoje programėlėje ir interneto svetainėje skleisdama informaciją apie juos: alkoholio „saugyklos“ veikia 24 val., alkoholio paėmimas galimas iš bet kurio prekybos automato patogiu laiku jo prireikus, galimas atsiskaitymas už alkoholį per 72 val. (skolon), buvo pateikiamas saugyklų žemėlapis ir jose esančių alkoholinių gėrimų kiekis, o tai leido Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui pagrįstai padaryti išvadą apie neteisėtą alkoholio reklamą.
Pasak teismo pirmininko padėjėjo ryšiams su žiniasklaida ir visuomene Audrio Kutrevičiaus, sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
