– Pagaliau turime reikšmingų naujienų. Lietuva jau pradėjo vakcinaciją. Ką ši naujiena sako ekonomistui? Ar leidžia tikėti šviesesniu rytojumi?
– Labai sunku pasakyti. Matome, kaip daugelio valstybių vadovai apsiriko. Aš taip pat pavasarį įsivaizdavau, kad vasarą virusas nuslops. Šiandien vis dar girdime labai daug negeros informacijos, kuri veikia ir ekonomiką. Žinoma, norėtųsi būti optimistu, tačiau dar nėra aišku, kiek ilgai veiks apsauga pasiskiepijus, o tai kelia nežinomybės baimę.
– Profesoriau, kalbant apie ekonomiką – jūs pesimistas ar optimistas?
– Pirmiausia pasižiūrėkime į Lietuvą. Šie metai buvo gana prieštaringi. Viena vertus, kai kurie verslo sektoriai patyrė milžiniškus nuostolius, tačiau jei žiūrėtume į makroekonomikos rodiklius – nieko ypatingo neįvyko.
Žinoma, ir čia duomenys prieštaringi. Trijų ketvirčių BVP smukęs tik apie 1 proc., kas tikrai nėra daug, palyginti su kitomis šalimis.
Pavyzdžiui, pagal euro zonos bendrus rodiklius, smukimas 2020-iesiems prognozuojamas apie 4–4,5 proc., tad bendrame kontekste mes atrodome tikrai gerai.
Kai kur rezultatai stebinantys. Nepaisant smukimo, atlyginimų augimas nesustojo. Vidutinis atlyginimas į rankas trečiąjį ketvirtį buvo maždaug 11 proc. didesnis nei prieš metus. Keisčiausia, kad spartus atlyginimų augimas deri su sparčiu nedarbo augimu. Registruotų bedarbių skaičius lapkričio mėnesį išaugo apie 80 proc.
Žinoma, viską galima paaiškinti. Iš vienos pusės, buvo keliami biudžetininkų atlyginimai – medikų, mokytojų. Jei žiūrėtume į privatų verslą, ten situacija vėlgi labai skirtinga.
Viešbučiams, kavinėms, restoranams dienos tikrai yra juodos, tačiau kompiuterinių paslaugų teikėjai klesti. Šiame sektoriuje išgyvenamas bumas – eksporto rodikliai auga po 50 – 60 proc. per metus, o atlyginimai didesni nei finansų sektoriuje.
Aišku, to buvo laukiama, nes turime gerą infrastruktūrą ir darbuotojus.
– Ekonomistai analizuoja, kas vyksta šiuo metu ir kas jau buvo. Kaip pro rakto skylutę pasižiūrėti į tai, kas dar tik ateina?
– Pasižiūrėkime, kas labiausiai lemia Lietuvos ekonomiką. Esame labai priklausomi nuo eksporto. Pagrindines eksporto pajamas generuoja dvi didžiulės veiklos – apdirbamoji pramonė ir transportas. Pagal transporto indėlį į BVP, Lietuva pirmauja tarp visų ES šalių.
Bandydamas žiūrėti į tai, kas laukia kitais metais, kol kas galiu teigti, kad pramonės rodikliai yra neblogi. Kaip bus kitais metais, labai priklausys nuo to, kas dėsis mūsų pagrindinėje rinkoje – Europos Sąjungoje.
Norėdamas prognozuoti, kas laukia Lietuvos, turiu numatyti, kas vyks su ES, o ten matomi labai dideli neaiškumai. Iš karto pasakysiu, kad nesu labai didelis optimistas. Pirmiausia dėl to, nes jau 2019 metais ES rodė smunkančius rodiklius. Pavyzdžiui, Vokietija 2019-aisiais augo tik 0,6 proc. Italija, kuri turi milžiniškas skolas, augo tik 0,3 proc. Galima įsivaizduoti, kokie blogi Italijos rodikliai turėtų būti šiais metais.
Žinoma, vyksta pinigų įliejimas į rinkas. Gera žinia verslui, kad skolinimasis nebrangs. Tai palanku ir Vyriausybei, nes laikas skolintis ir užkamšyti biudžeto skyles iš tiesų palankus – šiuo metu palūkanos yra nulinės. Tam, kad būtų galima palyginti, 2009-aisiais mūsų Vyriausybė skolinosi su 9,4 proc. palūkanomis.
Tačiau ES gerų perspektyvų nesimato. Daug verslų ir toliau liks stagnacijoje, šalių skolos yra išaugusios ir visiškai neaišku, kas bus, jei dabartinis pinigų lietus iššauks infliacijos šuolį. Jeigu infliacija augs, Europos centrinis bankas pradės didinti skolinimosi palūkanas. Tada jau būtų tikrai blogai.
– Daug kas sako, kad skola vis tiek turės būti grąžinta. Kaip supratau, jūs skolinimosi politiką palaikote. Kokias tendencijas įžvelgiate Lietuvos vidiniame gyvenime?
– Pirmiausia, aš ginčyčiau tezę, kad skola turės būti grąžinta. Kitos valstybės neplanuoja grąžinti skolų. Pasižiūrėkite į Japonijos pavyzdį. Ji kasmet didina savo skolą. Šiuo metu Japonijos skolos ir BVP santykis yra 250 proc., kai tuo tarpu Lietuvos yra apie 45 proc. Niekas net nekalba, kad Japonija tą skolą kažkada grąžins.
Labai tikėtina, kad su kokia 50 proc. nuo BVP skola mes gyvensime artimiausius dešimt metų, o tos skolos aptarnavimas mums nieko nekainuos.
– Tačiau ES sako, kad kitais metais turėsime vėl grįžti į įprastą ekonominę discipliną – tiesa?
– Žinoma, tikriausiai iškils reikalavimas, kad biudžeto deficitas negali viršyti tam tikros ribos. Keisčiausia, kad tos tarptautinės organizacijos, kurios visada agituodavo už griežtą ekonominę politiką, šiuo metu teikia visiškai priešingas rekomendacijas. Jos skatina vyriausybes skolintis, nes pagrindinis uždavinys – sustabdyti ekonomikos kritimą.
– Žmonėms viena aktualiausių temų yra darbai ir pinigai – bus jų ar ne. Nekalbant apie jau aptartus turizmo ir paslaugų sektorius, kam dar kiti metai gali būti sunkesni?
– Šiuo metu mirtingumas Lietuvoje yra labai išaugęs ir tai kelia tikrai labai daug nerimo. Jeigu tie rodikliai negerės, greičiausiai niekas ribojimų ir neskubės naikinti, o tai, žinoma, kirs per daugelį verslo šakų.
Gali būti, kad pradės slopti ir statybos. Kol kas to nėra – statybų ir NT sektorius atrodo neblogai, o būsto kainos net auga. Tačiau statybų sektoriuje taip pat vyksta permainos – dėl elektroninės prekybos nustos dygti prekybos centrai, dėl nuotolinio darbo atsiras perteklinis biurų skaičius. Taigi statybų verslas kitais metais irgi gali išgyventi nuosmukį.
– Profesoriau, kaip jums atrodo, kodėl Lietuvai pavyko susidoroti su pirmąja banga, o su antrąja taip vargstame?
– Gal ne tiek mums pasisekė susitvarkyti, kiek tiesiog vėliau ta stiprioji banga pas mus atsirito. Lietuvos tempas yra kitoks nei kitose ES šalyse. Tai, ką didžiosios valstybės jau išgyveno, pas mus atėjo tik dabar.
Pirmi susirgimų piką išgyveno Italija, kuri yra vienas didžiausių turizmo centrų. Vėliau labiausiai sirgo Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. O kadangi mūsų bendravimas su kitomis šalimis yra dar mažesnis, tai liga pas mus atsirito pilnu pajėgumu tik dabar. Nemanau, kad mūsų valdžia kažką padarė blogai, nes priemonės buvo pakankamai griežtos.
