– Vyriausybė klausimą dėl dalies švelininimų nukėlė į kitą savaitę. Ką savaitė reiškia tiems verslams, kurie yra užsidarę ir negali vykdyti veiklos?
– Žmonėms, kurie šiandien kovoja dėl išgyvenimo, viena savaitė kainuoja labai daug. Gali būti, kad kai kurie apsispręs visai nebedirbti, pakelti rankas ir ne dėl to, kad nenori dirbti, o todėl, kad neturi iš ko.
Reikia suprasti, kad negalėdami dirbti smulkieji verslininkai vartoja ne tik savo santaupas, bet ir apyvartines lėšas. Gali būti, kad dalis verslininkų negalės grįžti į rinką, nes negalės nusipirkti žaliavų. Čia – pats blogiausias dalykas, tad kiekviena diena brangi.
M. Dubnikovo scenarijus nukentėjusiems: po karantino dalis verslininkų nebegrįš į rinką
– Dabar prabilta apie kirpyklas, ne maisto prekių parduotuves, kurios turi atskirą įėjimą. Bet tai yra tik nedidelė dalis neveikiančių verslų. Ar toks palaipsnis švelninimas sprendžia problemą iš esmės?
– Kiekvienas atlaisvinimas sprendžia problemą, nes žmonės gauna pajamas. Tie verslai, kurie turi įėjimą iš išorės, gali atsidaryti ir veikti, tik kyla klausimas, kiek pirkėjų jie sulauks. Gali būti taip, kad verslui nevertės atsidaryti, nes pirkėjų bus per mažai.
Bet kokiu atveju tiek visuomenė, tiek smulkieji verslininkai tapo labai sąmoningi ir gali apsisaugoti nuo viruso, tad verslai galėtų veikti bent jau iš dalies.
Akivaizdu, kad biudžetas ir valstybės pinigai nėra tie, kurie galėtų išgelbėti visus iš verslo eliminuotuosius, o jų yra labai daug. Sutikime, kad už 200 ar 300 eurų žmogus išgyventi negali, jei jis prieš pandemiją gebėjo uždirbti 10 ir daugiau kartų.
T.Bauro nuotr.
– Ar neblėsta vartotojų ir investuotojų optimizmas užsitęsiant antrai pandemijos bangai?
– Mes esame atvira ekonomika. Daugiau negu du trečdalius mūsų ekonomikos sudaro eksportas. Eksportas važiuoja.
Turime problemų su vienu trečdaliu ekonomikos – vidaus vartojimu. Jis palaipsniui menksta, tai rodo santaupos žmonių sąskaitose.
Jeigu šioje situacijoje būsime per ilgai, galime susidurti su problemomis. Aišku, viską lemia virusas. Jeigu sirgsime, žmonės mirs, joks verslas neegzistuos ir niekas į parduotuves neis. Bet jeigu mes galime viską daryti saugiai, privalome tai daryti. Nekalbu apie stambų verslą, nes stambus verslas sugeba suktis, bet mikroverslas yra labai sustingęs ir turime leisti šiam verslui veikti bent jau kažkokiomis apimtimis.
Sutikime, juk perkant maisto ar kojinių lauko parduotuvėje rizika tikrai nėra didesnė.
V.Balkūno nuotr.
– Ar galėtume kalbėti apie kokį nors objektyvų kriterijų, kuris nustatytų reikiamą santykį, aukso vidurį tarp rizikos, kuri prisiimama, ir teigiamų padarinių ekonomikai?
– Turėtume žmonėms leisti užsidirbti pinigų, tai – pagrindinis kriterijus. Antrasis kriterijus – įvertinti, kiek žmonių gebėjimas uždirbti pinigus lemia viruso plėtrą.
Čia turi atsakyti specialistai, bet tai turėtume vertinti blaiviai. Jeigu rizikos nėra, kontakto nėra, yra apsaugos priemonės, tada toks verslas turi veikti, žmonės turi dirbti.
Kitu atveju turėsime ilgalaikes problemas, didžiulį nedarbą. Maža to, jis pasižymės tuo, kad darbo neteko ne tie, kurie dirbo samdomą darbą, o tie, kurie kūrė darbo vietas. Jeigu tie, kurie kūrė darbo vietas, neteks savo darbo vietos arba neteks gebėjimo, noro ir galimybių, susidursime su labai didelėmis problemomis.
– Kada tai gali nutikti?
– Kritinis laikas jau praėjęs. Teoriškai sakoma, kad žmonės, finansinės sistemos gali iškęsti dviejų mėnesių karantiną. Šiuo atveju du mėnesiai jau yra praėję ir kuo toliau, žengiant į vasarį, neduok Dieve, į kovo mėnesį, tuo labiau matysime ne tik didėjančias psichologines, bet ir finansines problemas.
V.Skaraičio nuotr.
Mes turime įvertinti kritiškai, kiek galime teikti paslaugų neplatinant viruso. Kai kuriais atvejais atrodo, kad ta rizika yra perdėta, pavyzdžiui, dėl lauko prekybos, kur kontakto iš esmės nėra.
– Ar dar galime laukti tolesnio pandemijos, viruso plitimo švelnėjimo, ar privalome galvoti apie apsaugos priemones esant dabartinei situacijai?
– Pagrindinis scenarijus – turėtume galvoti, kad vakcina atkeliaus laiku, vakcinuosimės ir galėsime matyti labai gražų ekonominį atsigavimą – tokį, kokį įprastai ekonomikos patiria po reikšmingesnių karų.
Išėjus po ilgos pauzės žmonės linkę vystyti ekonomiką, vystyti savo veiklą ir leisti pinigus. O tai paprastai susiję su pinigų apyvartos greičiu, kuris lemia ekonomikos augimą.
Susiję straipsniai
– Jeigu, neduok Dieve, bus trečioji banga, ar žmonių elgsenos ypatumus ir struktūrinius veiksmus matysime tokius pačius?
– Jeigu, nepaisant vakcinavimo, bus trečia banga, greičiausiai ta situacija bus sunkesnė negu mes turėjome. Tas, kas yra kritiniuose sektoriuose, jau suvartojo visus savo rezervus, galbūt net skolintus pinigus. Trečiai bangai jie nebeturi galimybės atsitiesti. Tai būtų labai blogas scenarijus, bet juo nesinorėtų tikėti.