Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė teigia, jog būdų padidinti gimstamumą yra, tačiau Lietuvos socialinių mokslų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Donatas Burneika piešia kiek liūdnesnį ateities vaizdinį ir teigia, jog gyventojų didėjimą paskatintų tik viena – imigracija.
– Profesoriau, jūs stebite, kaip kinta Lietuvos demografija per dešimtmečius. Ar iš tiesų Lietuva traukiasi nuosekliai – be jokių bangavimų?
– Tie bangavimai vyksta visada, tačiau neigiamos demografinės tendencijos, išryškėjusios praėjusio amžiaus pabaigoje, yra daugiau ar mažiau nuolatinės.
Iš esmės, sparčiausiai nykstančios tautos etiketė dabar jau nelabai mums tiktų, bet prieš kelis metus ta etiketė mums buvo klijuojama ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
– Jei žiūrėtume į mūsų šalies įstatymų kūrimo bazę, ar buvo momentų, kai įstatymai koreliuodavo su gimstamumo padidėjimu? Pamenu, kad buvo daug diskusijų apie tai, jog Lietuvoje suteikiamos ilgiausios motinystės atostogos Europoje, tikintis, kad tai padės gerinti demografinę situaciją...
– Pagrindiniai dalykai, kurie nulemia mūsų gimstamumo kaitą, yra fundamentalūs ir mažai priklauso nuo įstatymų.
Vis dėlto, tas įstatymas, kurį minėjote, padarė tam tikrą įtaką. Žinoma, reikia prisiminti, kad tokių įstatymų poveikis būna trumpalaikis.
Klausimas – kiek įtakos toks įstatymas daro bendram gimstamumui. Tai pamatuoti ir objektyviai įvertinti yra sunku.
– Hipotetinis klausimas – kaip būtų galima skatinti gimstamumą?
– Tendencijos aiškios ir jos visur tos pačios visame civilizuotame pasaulyje. Gimusiųjų skaičius priklauso nuo dviejų dalykų. Pirmas – galinčių gimdyti skaičius, o antra – norinčių gimdyti skaičius.
Tai būtų galima stengtis didinti dalį tų žmonių, kurie gali gimdyti. Pavyzdžiui, stengtis, kad žmonės iš Lietuvos neemigruotų ir gimdytų pas mus arba skatinti dirbtinį apvaisinimą, jei to reikia.
Kalbant apie norą gimdyti, jau yra didesnė bėda. Vaikai, skirtingai negu prieš šimtą metų, tampa ne ekonomine pagalba ūkiui, o daugiau našta. Svarbu, kiek valstybė gali prisidėti, kad ta našta būtų mažesnė.
– Vis dėlto, dažnai girdimas ir neigiamas požiūris į gausias šeimas. Gal ir dėl to mažėja noras gimdyti?
– Taip, tačiau tokį požiūrį formuoja ne valdžia, o visuomenė. Vis dėlto, manau, kad toks požiūris jau pasilikęs praeityje. Dabar apskritai nelabai aišku, kas yra gausi šeima. Iš principo, Lietuvos šeimos nėra labai mažos. Pagrindinis demografinis kritimas įvyko todėl, kad žmonės nustojo auginti dideles šeimas kaimuose. Štai mietuose situacija neblogėja.
– Viceministre, ar ieškodami šios problemos sprendimų tariatės su visuomene?
– Taip, tikrai tariamės. Labai svarbu yra finansinė padėtis šeimoje. Lietuviai labai mėgsta turėti savo būstą ir jiems tai itin svarbu. Buvo kuriamos strategijos jaunoms šeimoms dėl būsto įsigijimo subsidijų.
Dėl stabilesnės finansinės padėties buvo įvesti ir vaiko pinigai. Aišku, darbo ir šeimos laiko suderinimas taip pat išlieka labai svarbus aspektas. Šeimos susiduria su įvairiomis socialinėmis problemomis. Klausėme jaunų šeimų, kas jiems padėtų susilaukti ir auginti vaikus. Atsakymas buvo labai aiškus – būstas, stabilios pajamos bei užtikrintos paslaugos.
– Kaip suprantu, visos priemonės jau išnaudotos. Ar ministerija dar galvoja kažką naujo?
– Sakyčiau, kad tikrai ne viskas išbandyta. Šie procesai nėra greiti ir slinktys, kurios pasimatytų statistikoje, taip pat negali rodyti greitų pokyčių. Paslaugų plėtra dar tikrai turi vykti ir labai intensyvėti.
Labai ilgą laiką buvo fokusuotasi tik į tas šeimas, kurios patiria socialinę riziką. Manau, kad įprastų šeimų iššūkiai, su kuriais susiduriama kiekvieną dieną, vis dar ignoruojami.
Šiuo metu turime patvirtintą bazinį paslaugų šeimai paketą, kuriame kalbama apie sveikatos, švietimo, kultūros, teisės, psichologines ir kitas paslaugas. Norime užtikrinti, kad šeimai, prireikus pagalbos, nereikėtų skaičiuoti paskutinių pinigų.
– Daugelis šeimų susiduria ir su neigiamu darbdavių požiūriu į nėščias moteris. Ar įmanoma teisės aktais tai kažkaip sureguliuoti?
– Taip, Darbo kodekso garantijos jau dabar nurodo įvairius būdus padėti šeimoms, tačiau ribos tobulėjimui nėra. Bediskutuojant su šeimomis, galima rasti būdų situacijai pagerinti.
Šios Vyriausybės programoje labai aiškiai numatytas dialogas su darbdaviais, diskusijos, kaip eiti link darbo aplinkos, skatinančios turėti vaikų. Ketinama mažinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį, sudarant geresnes galimybes moterims užimti aukštas pozicijas ir jose išsilaikyti.
– Profesoriau, kiek mes dar galime sunykti?
– Teoriškai iki nulio. Rimčiausios problemos, su kuriomis susiduria civilizuota visuomenė, neatrodo, kad greitai išsispręs. Vienintelis dalykas, kuris palaikė Europos demografinę situaciją kiek stabilesnę, yra imigracija.
Manau, kad žymiai geresnė strategija – stengtis pagerinti esamą situaciją šalies viduje. Aš netikiu, kad padėtį galima kardinaliai pakeisti, tačiau pagerinti – galima. Kalbant apie natūralią kaitą, mes ir toliau mažėsime. Gyventojų skaičiaus mažėjimas savaime nėra blogai, o pasauliniu mastu – net ir gerai.
Čia reikia sutarimo su tauta. Jei mes norime pasiekti gausėjimą, tada mums reikia imigracijos.
– Kalbant apie kai kurias Azijos šalis, pastebima, kad ten gyventojų daugėja. Kodėl?
– Na, jei norėtume, kad situacija būtų kaip kai kuriose Azijos šalyse, tai pirmiausia reikėtų uždrausti moterims eiti į mokyklą. Po to jau galima galvoti apie elektros atsisakymą... Žinoma, juokauju.
Juokaudamas turiu omenyje tai, jog visos šalys, kurios pasiekia tam tikrą išsivystymo lygį, patiria gyventojų mažėjimą. Azijos pavyzdys – Japonija. Demografinio mažėjimo klausimas, mano manymu, išsispręs tik tada, kai valstybės pačios kažkokiu būdu imsis vaikus gaminti.
– Profesoriau, per kiekvienus rinkimus girdime politikų lozungus apie tai, jog jie drastiškai sieks didinti gyventojų skaičių Lietuvoje. Kaip į tokius žmonės reikėtų žiūrėti?
– Į tokį žmogų reikėtų žiūrėti kaip į politiką, kuris yra arba labai naivus, arba labai kvailas, arba tiesiog melagis. Kaip ir minėjau, padaryti, kad Lietuvoje būtų 4 milijonai žmonių įmanoma, tačiau problema viena – jie nebebus lietuviai.
– Išgirdome profesoriaus realistinį vaizdinį. Viceministre, ar politikai su juo susitaikys?
– Demografinio sprogimo neverta tikėtis. Gal jo net ir nereikia. Vis dėlto, darant mažus žingsnelius, pasiekti galima labai daug. Manau, kad visas padėtis galima pagerinti, aišku, nesitikint stebuklų.
Pirmiausia, susitvarkykime su darželiais, suteikime galimybę tėvams išleisti vaiką į ankstyvą ugdymą. Jau pradėta diskutuoti apie įvairias mažų vaikų priežiūros formas. Reikia tik skatinti tas diskusijas. Jei kalbame apie gerovės valstybę, tai ją reikia kurti tokiais mažais žingsneliais.
